Titulinis
Europos žydų kultūros dienos
2014
2014 - 09 - 05

Europos žydų kultūros diena 2014 - „Moteris judaizme"

Moteris judaizme_svetainei-31ec60e16f539beb111e99a6ea7c352f.jpg
Kiekvieną savaitę švenčiant išskirtinę ir vieną svarbiausių švenčių judaizme - šabą (jo pradžia yra penktadienio vakaras saulei nusileidus), namų šeimininkė uždega šabo žvakes. Jų turi būti mažiausiai dvi – kaip poros simbolis, kur vyrui tenkantis vaidmuo siejamas su priesaku - prisiminti, o moters priedermė – saugoti, puoselėti. Greta ritualinės šio veiksmo prasmės yra ir teologinė, labiausiai paplitusi tarp kabalistų, rodanti moteryje esantį du pradus – gėrio ir blogio. Šabo žvakių uždegimas patikėtas moteriai kaip Ievos, visų žmonių pramotės, atnešusios į pasaulį blogį, nuodėmių išpirkimas. Moters padėties ir galimybių judaizme savitumas slypi paradoksaliame dualizme. Ji gali būti ne itin griežta judaizmo išpažinėja, labai paviršutiniškai susipažinusi su religijos šaltiniais, moteriai net sinagogoje lankytis nėra būtina (ateinančios į sinagogas įeina per kitą įėjimą nei vyrai ir meldžiasi nuo jų atskirai – specialiai moterims skirtoje nuo vyrų salės atribotoje dalyje), tačiau buities lygmenyje judaizmo priesakų užtikrinimas yra būtent moters prerogatyva ir svarbiausias rūpestis. Ne kas kitas, bet JI kasdienėje buityje užtikrina savo religingo aktyviai judaizmą praktikuojančio vyro buitį, būtent moteris yra labiausiai atsakinga už judaizmo tradicijos ir jos priesakų išsaugojimą: šabo pradžios paskelbimą, košerinio maisto paruošimą, tradicijos reikalavimus atitinkančią šeimos gyvenamąją aplinką ir aprangą, tinkamą namų ūkio vedimą, ar net sutuoktinių pareigų atlikimą tinkamu laiku. Šis žinojimas, kaip gyvenimo ritmo ir būdo tradicija, yra perduodama dukroms. Mažos mergaitės, dar nesuprantančios šabo palaiminimo turinio ir negalinčios jo atkartoti, bent uždega savo šabo žvakeles, žingsnis po žingsnio namuose išmokdamos tinkamo tradicinio gyvenimo. Taip yra siekiama vieno iš judaizmo idealų - tradicijos perimamumo ir jos išsaugojimo iš kartos į kartą.
 
Simboliniame kas savaitę atkartojamame šabo žvakių uždegimo rituale užtvirtinamas moters kaip ritualų, priesakų ir tradicijos globėjos vaidmuo - tai misija savo šeimai, tautai ir religijai. Tradiciniame judaizme, laikantis Halachos – žydų religinės teisės – nuostatų, būtent pagal žydę moterį yra nustatomas jos kūdikio žydiškumas, gimimas žydu, nors kaip ir kitose patriarchalinėse visuomenėse prie vardo yra suteikiama tėvo pavardė ar tėvavardis (iki pavardės atsiradimo). Modernios bendruomenės aplinkoje atsiradęs reformistinis judaizmas leidžia moterims lygiomis teisėmis su vyrais dalyvauti maldoje, be to, suteikia galimybę tapti rabinėmis. Dvylikametės mergaitės, sulaukusios religinės pilnametystės (hebr. bat micva), reformistinio judaizmo bendruomenėse atminčiai apie iškilmes fotografuojasi su Toros ritiniu, iš kurio tądien pirmą kartą viešai skaitė Švento rašto ištrauką.
 
Istorijoje buvo netolygumo tarp mergaičių ir berniukų religinio išsilavinimo, skyrėsi žinių gavimo ir mokymosi modeliai. Ir vyrai, ir moterys privalėjo mokėti skaityti. Rytų Europos moterys skaitė jidiš – vietos žydų šnekamąja kalba, ir išmokimas skaityti turėjo praktinį pobūdį: buvo labiau susijęs su komercine veikla, nei gilesnių žinių siekimu. Tuo tarpu vyrai skaitė hebrajiškai – religinių raštų, bet iš esmės nebegyva kalba. Tenkinant moterų religinių žinių troškimą, specialiai joms buvo parengtas Biblijos vertimas į jidiš kalbą su paaiškinimais. Ši knyga vadinosi „Ceena Ureena". Tiek pačios moterys, tiek ir vyrai gilinimąsi į Biblijos vertimą vertino kaip mažiau garbingą užsiėmimą, nei Švento rašto studijas originalo kalbomis, į ką buvo įnikę vyrai. Skaitymo, o vėliau ir rašymo įgūdžius mergaitės įgydavo šeimoje, kai kurie tėvai dukras leisdavo į mergaičių mokyklas. Ilgainiui atsiradus grožinei literatūrai jidiš kalba, moterys buvo pagrindinės jos skaitytojos, mergaičių akiratis ir praktiniai gebėjimo rašyti ir skaityti įgūdžiai buvo didesni nei berniukų, nors tradicinėje bendruomenėje moterys likdavo nuošalyje nuo gilesnio religinio gyvenimo ir tradicinio savo vaikų švietimo, kas buvo vyro prerogatyva.
 
Žydų tradicijoje itin vertinama santuoka ne tik kaip asmeninė, bet ir kaip bendruomeninė vertybė. Vestuvių metu viešai perskaitoma ir pasirašoma santuokos sutartis (hebr. Ketuba), kuri suprantama ne tik kaip santuokos įteisinimas, bet ir įsipareigojimas. Visus keturis namų kampus „laikanti" žydė, perteikiant jos rūpestį vaikais, kai kada gal kiek hiperbolizuotą, yra vadinama "Jidiše mama". Realybėje moters pasiryžimas būti atsakingai už šeimą, jos buitį, vaikų priežiūrą ir net šeimos ar savo verslą buvo vertinamas itin palankiai. Talmude yra sakoma: „vyras privalo gerbti žmoną, nes ji yra šeimos gerovės pagrindas". Nuo moters tiesiogiai priklausė jos vyro socialinė padėtis ir šeimos prestižas, atsakomybės už šeimą prisiėmimas leido jos sutuoktiniui gilintis į Toros ir Talmudo studijas, o tai žydų bendruomenėje buvo vienas iš siekiamų idealų. Dėl poreikio išlaikyti šeimą ar bent prisidėti finansiškai prie jos gerbūvio, dauguma žydžių dirbo ne tik namuose, bet buvo amatininkėmis, pirklėmis, smulkiomis prekiautojomis, smuklių šeimininkėmis ar net didelių šeimos verslo kompanijų vadovėmis. Šiai situacijai iliustruoti gerai tinka istorinis ir kultūrinis paradoksas: labiausiai vertinamą Babilono Talmudo leidimą, ties kurio turinio pažinimu daugiausia yra palinkę vyrai, Vilniuje išleido moteris Debora Harkavi–Rom, buvusi vienos garsiausių Vilniaus spaustuvių „Našlės ir Brolių Romų leidyklos ir spaustuvės akcinės bendrovės" bendraturtė ir vadovė. Šeimos verslą tvarkanti ir finansinę nepriklausomybę turinti moteris buvo įprasta žydų bendruomenėje. Dar vienas skirtumas, lyginant žydų tradicijas su krikščioniškos Europos tautų, kurių apsuptyje gyveno žydų bendruomenė, tradicijomis - tai galimybė sutuoktiniams skirtis ir be apribojimų sudaryti pakartotinę santuoką. Skyrybas inicijuoti galėjo ir vyras, ir žmona – jai pakako argumentuoti, kad vyras nesilaiko vedybų sutarties sąlygų.
 
Mūsų kraštuose, kaip ir kitur, žydės moterys mėgo puoštis, jų išskirtinis, vietiniams kiek egzotiškas grožis traukė aplinkinių dėmesį. Tačiau būtent žydės veikiausiai buvo vienintelės moterys mūsų regione, kurių galimybes pasipuošti ribojo net ir pati bendruomenė. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurioje buvo gajus žydų turto stereotipas, Lietuvos Statutai draudė žydams aprangai naudoti prabangias įvežtines medžiagas, siekiant neprovokuoti ne visada palankiai nusiteikusios visuomenės, todėl žydų bendruomenė numatė puošimosi apribojimus moterims. Pavyzdžiui, buvo nustatytas maksimalus batų pakulnės aukštis, pasijonių nėrinių plotis, leistinas žiedų ant vienos rankos pirštų ar perlų vėrinių dėvimų vienu metu skaičius ant kaklo. Dėl nustatytos pajamų kvotos į kailinius įsisupti galėjo tik labai pasiturinčių šeimų moterys.
 
Jei istorijos bėgyje lygintume mūsų regiono skirtingų tautų ir konfesinių grupių požiūrį į moterį, jos padėtis žydų bendruomenėje būtų ypatinga. Savarankiškos, aktyvios, finansiškai nepriklausomos, sprendimą dėl skyrybų ar pakartotinės santuokos sudarymo galinčios priimti raštingos moterys buvo judaizmo religinės tradicijos praktinio taikymo rezultatas, lėmęs ir labiau lygiaverčius sutuoktinių santykius šeimoje. Judaizmo tradicija sako, kad „Taika šeimoje pagrįsta tuo, kad vyras myli žmoną kaip patį save, o gerbia ją labiau negu save" (traktatas „Sanhedrin").
 
Doc. dr. Jurgita Verbickienė
 
  Atsisiųskite lankstinuką
 
Paskutinį kartą redaguota2014 - 12 - 08

Mūsų Kontaktai

Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius 8 5 273 42 56 8 5 272 40 58 centras@kpd.lt

Biudžetinė įstaiga, kodas 188692688. Duomenys apie Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

Prisijunkite prie mūsų
© Kultūros paveldo departamentas