Nuo 1912 m. Vilnių fotografavęs Janas Bulhakas sudarė gana išsamią miestovaizdžio panoramą, kurioje architektūra ir ją supanti gamta yra daugiau negu elementari ikonografija – tai fotografo retoriniai argumentai, oponuojantys pačiam Laikui. Tiesa, iki Antrojo pasaulinio karo Bulhako sukauptas Vilniaus vaizdų archyvas sukūrė įtaigią Amžinojo miesto iliuziją, o po karo kartu su sūnumi Janušu atliktas miesto fotodokumentavimas – kaltinamasis aktas ne tik nacių, bet ir sovietų režimui – ją išsklaidė.

 

Antrasis miesto fotografavimo etapas vyko pagal LSSR Komunalinio ūkio liaudies komisariato užsakymą, fiksuojant Vilniaus šturmo 1944 m. liepos 6–13 d. miestui padarytą žalą. Meno istorikas Marianas Moreliovskis parengė ataskaitą apie karo padarinius, o Bulhakas su sūnumi fotografavo sugriautą ir sudegintą miestą. Knygoje publikuojami du išlikę fotografijų albumai, saugomi Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriuje (253 fotografijos) ir Lietuvos dailės muziejuje (84 fotografijos).

 

Vilniaus fotografas puikiai išmanė miesto urbanistinį paveldą bei turėjo savitą požiūrį į architektūrą kaip meno rūšį, suprato jos daugialypę kalbą, todėl atskleisdamas Vilniaus praradimų mastą, tikslingai ir profesionaliai išskyrė svarbiausius objektus. Patirti asmeniniai išgyvenimai ir pokario miesto dramatizmas pastūmėjo fotografą atsiriboti nuo estetizmo – pasitelkęs objektyvų dokumentiškumą jis su sūnumi paliko reikšmingą istorinį liudijimą.