En    
 
 
Šnipiškių g. 3, LT-09309 Vilnius, tel. 8 5 273 42 56, faks. 8 5 272 40 58, el.paštas: centras@heritage.lt   

Apžvalginė ir situacijos įvertinimo misija. Parkai ir sodai/Lietuvos kraštovaizdžiai


 2001 metų birželio 8-13 d.

________________  

Misiją atliko Europos Kultūros kelių institutas

(Liuksemburgo Didžioji Kunigaikštystė)

ir

Europos Sodų ir kraštovaizdžio kultūros centras (Terasonas, Prancūzija)

Misiją paruošė Lietuvos Kultūros ministerija

Lietuvos Kultūros vertybių apsaugos departamentas

 

ĮŽANGA

Kultūros kelių programa – Parkų ir sodų kelias

Prieš apibūdindami Lietuvoje įvykdytą misiją ir pateikdami išvadas, nutarėme, jog svarbu dar kartą pabrėžti didžiulę sodų ir kraštovaizdžio aspekto reikšmę Kultūros kelių programoje ir patikslinti kai kurias Kultūros kelių veiklos savybes. Taip pat norime paaiškinti, kodėl tema “Parkai ir sodai” prieš aštuonerius metus buvo pasirinkta kaip “kelias”, galintis būti puikia “metodologine” iliustracija, ir kaip ji buvo pradėta vystyti, kaip pamažu prasiplėtė iki kraštovaizdžio sąvokos, pereidama nuo “moksliškai sutvarkytos gamtos” erdvės prie “patobulintos gamtos”.

Visada naudinga priminti, kad Kultūros kelias, Europos Tarybos nuomone, tai ne tik įveiktas atstumas, net jei jame tyrinėjamos konkrečios vietos arba jei kartais jis eina būtent tais keliais, kuriais europiečiai traukė į piligrimines keliones, važinėjo vykdydami prekybinius mainus ar darydami atradimus.

Kultūros kelias visų pirma apibrėžiamas kaip plati europietiška tema, galinti iškelti esminius klausimus: identiškumą, kultūrų sąveiką, atmintį, tema, pagal kurią vienas ar keli už tai atsakingų partnerių tinklai numato ir sudaro veiksmų planą.

Europos Taryba rūpinasi naujų temų parinkimu, o Europos Kultūros kelių institutui pavesta kontroliuoti veiksmus ir tinklus, kurie pagal tas temas dirba. Jis taip pat atsakingas už naujų teminių pasiūlymų, galinčių praturtinti bendrą veiklą, priėmimą. Be to, Institutas privalo užtikrinti dokumentų, informacijos ir komunikacijos tvarkymą.

Prižiūrėti, kad kelias gyvuotų ir vystytųsi, ne vien administracinis darbas, nors ir reikia reguliarių įvertinimų. Pirmiausia tai pagalba, prasidedanti tada, kai pasiūloma tema, ir pasibaigianti tada, kai imamasi konkrečių veiksmų. Kartais tai būna net įvairiapusis kūrybinis ar koordinacinis darbas, kai pagal šalių susitarimą Institutas atsako už savo partnerius ar gamybos partnerius, už kokio nors gaminio realizaciją ar kultūrinę produkciją: parodą, knygą...

Bet pirmiausia Institutas privalo vadovauti partneriams, orientuoti jų darbą, ieškoti jiems naujų bendradarbiavimo krypčių ir išplėsti temos veiklos lauką, įtraukiant kuo daugiau Europos šalių ir apimant kuo įvairiausius požiūrius. O dėl parkų ir sodų, tai jam pavesta dar svarbesnė misija: padaryti iš jų parodomąją metodologinę priemonę.

Tikroviška utopija

Negalima užmiršti vieno svarbaus dalyko: Europos Tarybos Kultūros kelių programa šios institucijos buvo sumanyta kaip “tikroviška utopija”. Ji pasirodė tokia ir esanti, nes su ja susijusi politika nuo pat pradžių atsidūrė trijų iš pažiūros prieštaringų veiklos rūšių sankirtoje.

– Pirmiausia – tai etinė ir politinė veikla, skirta paveldui ir kultūrai. Ši veikla paremta pagrindinių Europos ir net pasaulio vertybių apsauga ir propagavimu. Veikla, nenukrypstanti nuo chartijų ir rekomendacijų, turinčių įstatymų galią jas ratifikavusiose šalyse. Būtent šią veiklą programa turėjo padaryti matomą ir net “apčiuopiamą” tiek gyventojams, tiek lankytojams, ir kuo arčiau europiečių gyvenamų vietų. Be to, nereikia pamiršti fakto, kad dvi Europos dalys, ilgai buvusios atskirtos viena nuo kitos, šiame projekte turėjo rasti priemonių ne tik vėl išmokti dirbti drauge, bet ir sugretinti bei suprasti savo skirtumus, net analizuoti, kodėl ir dėl kokių priežasčių šiedu blokai tiek metų buvo susipriešinę.

– Savaime suprantama, tai ir mokslinė veikla, pagrįsta autentiškumo tyrinėjimais ir kuo plačiausiu įvairių kultūrinių požiūrių bei vienas kitą papildančių identitetų palyginimu.

– Ir galiausiai – tai vystomoji veikla, kuri turi atsižvelgti į vietos realijas, ekonominius poreikius ir labai specifinę kultūros bei žmonių padėtį, kad kultūriniai ir paveldo projektai ne tik būtų įvykdyti, bet ir taptų ilgalaikio vystymosi varikliu.

Taigi jei pamėginsime reziumuoti šios utopijos bruožus, pamatysime, jog reikia sukurti kultūrinius ir turistinius “produktus” konkrečiose teritorijose, kad būtų prieinama kuo didesniam skaičiui žmonių ir kad jų interpretavimas bei tarpininkavimas padėtų europiečiams užmegzti geresnį dialogą, geriau vienas kitą suprasti ir surinkti išsibarsčiusius atsiminimus.

Kraštovaizdžio aspektas

Paradoksalu, bet kraštovaizdžio aspekto supratimas kultūros kelių visumoje iš tikrųjų buvo įvertintas visai neseniai. Tačiau nuo tada, kai 1987 metais Europos Taryba pasirinko Kompostelos Šventojo Jokūbo kelius, kelionės po kraštovaizdį klausimas tapo pagrindiniu kultūros kelių aspektu, kuris ne visada iškeliamas į pirmą vietą, bet vis tiek yra esminis, neatsiejamas nuo “fizinės” patirties kelionių metu. Žinoma, kultūrinė ir paveldo veikla, kuri lydėjo temų mokslinio turinio tyrimus ar pati juos vykdė, dažniausiai būdavo istorinė veikla, skirta ieškoti praeities liekanų ir įvertinti, kuo tos liekanos reikšmingos kontrastingam ir įvairiam Europos istorijos aiškinimui. Be to, senovės žmogiškasis faktorius (archeologinės, rašytinės, dainuojamosios, pasakojamosios ir kt. liekanos) arba šiuolaikinis faktorius (artefaktai, darbo vietos, gyvenamosios vietos, vykę renginiai, pasakojimai apie keliones ir kt.) suteikė reikšmės ir svarumo naujoms tvarkymo reikmėms. Kitaip tariant, buvo atsižvelgta į laiko ir žmonių aspektą, o fizinės geografijos ir gamtos aspekto dažniausiai būdavo nepaisoma.

Šitaip yra dėl to, kad dauguma institucijų ir administracijų, įtrauktų į šią programą, iš posakio “Kultūros kelias” įpratusios įsidėmėti tik žodį “kultūros” ir galvoti vien apie istorinių ir žmogiškųjų kelių formas. Arba pasakysime kitaip: kultūros tarnybos labai retai bendradarbiauja su aplinkos apsaugos arba teritorijos tvarkymo tarnybomis.

Vis dėlto daugelyje pasiūlymų, pasiekusių Institutą arba išrinktų Europos Tarybos, aiškiai parodytas kraštovaizdžio aspektas, nesvarbu, ar tai būtų kaimo, ar miesto kraštovaizdis. Iš tiesų teritorija juose tyrinėjama įvairiais požiūriais, kuriuos čia specialiai pateikiame nesilaikydami jokios tvarkos: vietinės kaimo gyvenamosios aplinkos apsauga ir valorizacija plačiame jį supančios aplinkos kontekste, vienuolynų ir piligrimų kelių reikšmė istoriškai tvarkant teritorijas, esminiai samprotavimai apie peizažo sąvokos atsiradimą Europos tapyboje, ieškojimas identiškų kraštovaizdžio markerių, susijusių su tam tikra žmonių veikla (šilkmedžių auginimu šilkverpiams, alyvmedžių ar vynuogių auginimu, žemės ūkio ar pramonės įmonių kūrimu kaimo teritorijoje, miesto pramoniniu tvarkymu ir kt.). Taigi kraštovaizdis yra paveldas, mąstant europietiškai toks pat iškalbingas kaip ir architektūrinis paveldas.

Jeigu pasigilinsime dar labiau, kaimo ar miesto kraštovaizdžio atminties analizė numato dvi darbo kryptis, kurios padeda išvengti didelių klaidų tvarkymo ir urbanizmo srityje arba leidžia kai kurias ištaisyti.

Vadinasi, kultūros keliai, nors tai ilgus metus ir nebuvo pripažįstama, paliečia daugelį kultūrinio kraštovaizdžio aspektų: atmintį, istoriją, kelius, gyvenamas vietas, archetipus ir kt. Taigi reikia aprėpti visą antropologinį aspektą. Simonas Schama (1) sako: “Jeigu pagrįstai pripažįstame, kad žmonių įtaka žemės ekologijai paliko nepageidautinų padarinių, tada taip pat sutikime, kad ilgas gamtos ir kultūros bendravimas nėra virtinė negandų, nulemtų iš anksto ir nepataisomų. Bent jau pripažinkime žmonių akių nuopelnus, nes tai jų žvilgsnis skiria neapdirbtą žaliavą nuo kraštovaizdžio”.

Veiklos pradžia

Kaip jau sakėme, Parkų ir Sodų tema buvo pasirinkta 1993 metais kaip metodologinės pratybos. Tad teko surinkti visų su tuo susijusių disciplinų ekspertus, kurie ne tik nurodytų, kokios buvo šios temos europinės vertybės, bet ir mokėtų atsižvelgti į veiksmų prioritetus.

Šis susirinkimas, įvykęs Stupinidžių medžioklės pilaitėje netoli Turino, parengė vieną produktyviausių priemonių iš visų “brain-storming” susirinkimų, skirtų šiai programai. Iš tiesų galima pasakyti, kad dalyvaujantys ekspertai – botanikai, architektai, istorikai, sodų konservatoriai, agronomai, kūrėjai, dėstytojai ir kt. – sugebėjo taip gerai iškelti visas šios temos teorines ir praktines pasekmes, kad net po septynerių metų veiksmai, kurių imamasi, dar tebėra grindžiami jo metu kilusiomis idėjomis.

Daugiadisciplinis aspektas

Sodas iš esmės yra mokslinės kultūros, techninės kultūros ir meninės kultūros susitikimo vieta. Taigi jis padeda vėl surankioti išbarstytas žinias, sujungti jas į visumą ir sudaryti nepaprastai turtingas darbo grupes. Pedagoginėje srityje jis, be kita ko, skatina panaudoti įvairias mokinių savybes, nes jų sugebėjimai ne vien intelektualiniai.

Pilietiškumo aspektas

Pačia savo prigimtimi sodas yra tokia vieta, už kurią atsakomybė perduodama iš kartos į kartą, bet taip pat ir tokia, kurioje dalis kada nors padaryto darbo rezultatų pasireikš tik po kelių dešimtmečių ar net po kelių šimtmečių. Taigi jis užtikrina ryšį, tęstinumą ir net bendradarbiavimą tarp kartų. Be to, jis reikalauja labai konkretaus darbo, todėl čia galima vykdyti socialinės reintegracijos veiklą, ypač turint galvoje konkrečius greit pasireiškiančius darbo rezultatus.

Identiškumo aspektas

Sodas visada yra kokioje nors teritorijoje, bet sykiu tai tokia vieta, kur maišomi, skiepijami ir kryžminami išvestiniai augalai ir kur užsiimama sodininkavimu. Sodas jau vien dėl jame esančių augalų kilmės įvairovės yra langas į pasaulį. Mūsų daugiakultūrėje visuomenėje jis kiekvienam padeda atrasti savos kultūros elementų, intelektualiai ir praktiškai suvokti, kaip kultūros sąveikauja ir derinasi tarpusavyje.

Tarp gyvų ir dirbtinių dalykų

 Kadangi sode gali būti augalų ir gyvūnų ir jie ten tarsi scenoje, tai sodas, akivaizdu, yra gamtos spektaklis. Bet to spektaklio ribos metams bėgant labai išsiplėtė. Net galima pasakyti, jog svarbiausias procesas, įvykęs sodų istorijoje, yra “prijaukinimas”, nes žmogus išdrįso “prijaukinti” gamtą, manipuliuodamas ir dozuodamas tai, kas natūralu, tvarkydamas augalų gyvenimą, rodydamas meistriškumą, nevengdamas dirbtinumo: anglų peizažiniai sodai, be jokių ribų ir tvorų, automatų, mechaninių įrengimų sodai, renesansiniai, barokiniai... ir klasicistiniai fontanų sodai, Williamo Robinsono gamtiniai sodai, judantys Gilles’io Clément’o sodai... Kokia gali būti geresnė tema naujiesiems informacinės visuomenės pasekėjams, kaip išbandyti jėgas toje srityje, kurioje jau seniai lošiama jiems įprasta partija: realybės ir virtualybės konfliktas?

Memorialinis aspektas. Simboliai, skaitymas iš naujo

Aš visada linkęs tvirtinti, kad drauge su religiniu paveldu parkai ir sodai yra sudėtingiausias paveldas simbolių požiūriu. Dauguma prasmės duomenų, kuriais remiasi religinių pastatų ir juose esančių tapybinių bei skulptūrinių atvaizdų struktūra, iš tiesų tapo “neįskaitoma” daugumai mūsų amžininkų, nes sumenko religinė praktika ir religijos vaidmens visuomenėje suvokimas, o ir patys sodai patyrė dvejopo pobūdžio netektį: botanikos žinių ir simbolių supratimo. Istorinis sodas visada remiasi architektūrine programa, o architektūrinė programa pagrįsta keliais ir pažinimu. Tai metafora tiesiogine šio žodžio prasme. Jo planas, perspektyvos, masių santykis, statulos, vandens sistemos, “dekoratyvinės paskirties pastatai” ir, žinoma, augalai “pasakoja” istoriją: legendas, šeimininko galios atgarsius, filosofijos ar geometrijos pomėgį... Sodą galima nagrinėti socialiniu, kelionių ir klajonių bei kultūriniu požiūriu. Taigi liko pagrindinis darbas: surankioti išbarstytas atsiminimų daleles į europinį kontekstą.

Renginio aspektas

Sodas yra tokia vieta, kur pristatomas jis pats ir kur labai tinka pristatyti renginius. Sodas priėmė visas visuomenės grupes, kurios norėjo jo teritorijoje įspausti savo visuomeninės ar ekonominės galios ženklą. Čia labai svarbus kūrėjų ir menininkų vaidmuo, ypač sugretinant įvairias kultūras. Tai kita scena, kuri dažnai būna apleista ir kuriai reikia sugrąžinti jos tikrąją vertę.

Suvokimas planetos mastu

Pritardami Gilles’iui Clément’ui, pasakysime, kad sodininkystės praktika, kaip kasdienis, artimas dalykas, ir kraštovaizdžio supratimas kaip tik ir yra dvi veiklos sritys, skatinančios suvokimą planetos mastu, biologinės įvairovės suvokimą ir ilgalaikiškumo suvokimą tiesioginiais, asmeniniais keliais. Neseniai vykusi šio sodų kūrėjo paroda, pavadinta “Planetos sodas”, aiškiai mūsų klausė: “Ar planetos mastu esama tokių darbų, kuriuos galėtume palyginti su tais, kuriuos savo sode dirba sodininkas? Ar galima sodo žodyną, dažniausiai taikomą ribotoms, aptvertoms erdvėms, taikyti milžiniškai, atvirai erdvei?” (2). Todėl kas gali geriau už sodą padėti suprasti lokalinių ir globalinių dalykų santykį?

Žinių rezervas

Parkai ir sodai dėl juose vykdomos veiklos įvairovės sudaro galimybę taikyti ir palyginti žinias ir sugebėjimus. Profesijos, kurių reikia sodo priežiūrai, įvairios, ir būtina nuolat tobulintis. Sode vyksta kova prieš darbo įgūdžių praradimą, o tai tikras iššūkis, kurį turime priimti, ypač jei tikimės, kad vėl atsivėrusi Europa leis atnaujinti mainus kontinentiniu mastu.

Rytų Europos poreikiai

Visame iš naujo atrastame kontinente suprantama, kokią naudą duos bendradarbiavimas sodų ir kraštovaizdžio srityje. Ne vien todėl, kad, tvarkant gamtos erdves, laikomasi solidarumo su kitomis šalimis, bet ir todėl, kad didelė sodų Europos dalis ištisus dešimtmečius buvo palikta dirvonuoti. Prieš susiskaidydama sodų Europa buvo vieninga. Sodų Europa buvo tikra visuomenė visuomenėje, valstybė valstybėje, o sykiu ir mainų šaltinis, nors tie mainai kartais prieštaraudavo valstybių logikai. Galima iškelti hipotezę, kad su teritoriniais ar miestų sodais susijęs bendradarbiavimas ir rungtyniavimas tiek Rytuose, tiek Vakaruose taip pat yra dalykas, dėl kurio komandos gali užimti pozicijas, tinkamas atlikti bendrus veiksmus, ir šį kartą prasilenkiančius su visuomenių ir valstybių-tautų logika.

Nieko neturėtų stebinti, kad Lietuvos Kultūros ministerija kreipėsi į Europos Kultūros kelių institutą. Tai pavyzdys, puikiai iliustruojantis būtinybę vėl įsisavinti Europos teritorijas.

Prancūzų kraštovaizdžio architekto Edouard’o André suprojektuotus ir sukurtus iš tiesų galima suprasti (vadinasi, ir pristatyti lietuvių visuomenei bei užsienio lankytojams) tik Europos istorinės logikos kontekste. Pavyzdžiui, gamtos svarbumą Lietuvoje irgi galima suprasti tik paaiškinus, jog tai susiję su vėlyvu krikščionybės įvedimu šiose teritorijose.

Tik surinkus istorinę informaciją apie idėjų ir žmonių judėjimą bei gyvenimo būdo kaitą nuo senovės, galima padėti suvokti Europą tiems, kurie joje gyvena ir prisideda prie jos susivienijimo. 

Sodai yra ideali aplinka tokiam suvokimui, nes juose jis reiškiasi ir intelektualiai, ir intuityviai.

Tarp dviejų polių

Turine susirinkę ekspertai, grįždami prie tikroviškos utopijos, pasiūlytos programos pradžioje, teigė, kad šios metodologinės pratybos vyksta tarp dviejų kraštutinumų, tačiau jie nutolę vienas nuo kito mažiau, nei gali atrodyti.

Užuot vėl nagrinėjus argumentus, pateiktus ekspertų, šiuodu kraštutinumus būtų galima apibūdinti dviem citatomis, kurių viena nusako grynai ekologinį aspektą, planetos sodo suvokimą, o kita – pedagoginį ir pilietinį aspektą, bėgančio laiko suvokimą.

Viena citata labai trumpa ir labai taikli, kita – metaforiškesnė:

“Sodas – tai žemės gabalėlis, ir amžinybė”. (Gilles’is Clément’as)

“Rytas, gale alėjos, pakankamai ilgos, kad mintys nulėktų į praeitį, – du siluetai. Vaikas šokinėja aplink kalbantį vyrą. Tai sodo pamoka... Čiulba paukščiai. Šuo šniukštinėja žemę. Tėvas vedžioja sūnų po augalų pasaulį. Jis moko vaiką juos pažinti ir pavadinti, žiūrėti ir uostyti. Perspėja, kad nuo neprinokusių kriaušių raižo pilvą, pasakoja apie bičių naudą, apie metų laikų kaitą, apie tai, kad žemę reikia dirbti ir žiemą, jei nori turtingo pavasario. Vaikas žaidžia su šunimi ir, atrodo, nesiklauso. Oficialiai lankoma mokykla jam visai nerūpi. Ar yra pasaulyje geresnis pirmasis mokytojas už tėvą, išmanantį gamtos dalykus? (3) (André Le Nôtre’as. Laimingo žmogaus portretas. Erikas Orsena).”

Darbo vietos ir būdai

Po visų šių minčių apie unikalų sodų pobūdį, kaip apie daugiadiscipliniškumo, susiėjimo ir Europos pilietiškumo erdvę, nesunku įsivaizduoti, kad veiksmai, kurių ėmėsi Europos Tarybos ir Instituto partneriai, visų pirma susiję su memorialiniu ir pedagogikos klausimais. Taigi Institutas pirmiausia atsigręžė į jaunimą, norėdamas sukurti sodų tinklą ir mokyklų tinklą. Dabar kartu su Institutu, vystydami įvairias disciplinas, dirba penkiolika mokyklinių įstaigų Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, pradėję nuo sodų istorijai reikšmingiausio darbo: “Polifilo sapno” (4).

Mums taip pat atrodė svarbu pasirinkti simboliais tapusius sodus, tokius, kurie, nors galbūt ir mažiau žinomi už kitus, tačiau pakeitė socialinius santykius arba erdvės suvokimą tose vietose, kur buvo suplanuoti ir užveisti. Tokius, kurie suvaidino simbolių vaidmenį ir padėjo atgaivinti prisiminimus. Jie sudarė pagrindą, kai rinkomės, ką įtraukti į veikalą “Europos sodų pamokos” (5).

Tai, pavyzdžiui, atkurtas sodas, toks kaip “The lost gardens of Heligan” Kornvalyje.

Religinio memorialo “Trijų kultūrų sodas” Madride.

Sodas-simbolis, kuris netrukus atsiras ant abiejų Reino krantų Strasbūre.

Laukinis judantis Gilles’io Clément’o sodas miesto teritorijoje, šalia metro, Lozanoje, Šveicarijoje.

Etnobotanikos sodas Salagone, Prancūzijoje, iliustruojantis žmonių ir augalijos santykius.

Ir pagaliau istorijos sodas Terasone, Dordonėje, kuris atkartoja visus pasaulio sodus.

Kodėl Terasonas pasirinktas tinklo centru?

Su Terasono miestu, Kultūros centru ir “Vaizduotės sodais” nutarėme įsteigti tinklo centrą europiniam bendradarbiavimui. Šis sodas yra mažoje Perigoro gyvenvietėje, miestelyje, turinčiame 6. 500 gyventojų. Šio miestelio architektūrinis paveldas įdomus ir jau dabar traukia lankytojus, bet turizmo klausimas, savaime suprantama, keliamas regiono mastu, o tenai reikšmingiausios yra priešistorinės vietos, kurioms reikia rasti svarią alternatyvą. Vezero slėnį ir miestą juosė miškų juosta, išryškinanti vietovės ansamblį. Išnagrinėjus įvairius animacinės veiklos projektus, šis miestas buvo pasirinktas sodui užveisti. Devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo paskelbtas architektūrinis konkursas šiai erdvei sutvarkyti pagal labai ambicingą programą, nes buvo kalbama apie Žmonijos sodus, apie savotišką “sodų istorijos fragmentų” pristatymą. Laureatė Kathryn Gustafson, padedama Philippe’o Marchand’o ir Iano Ritchie’o, sutvarkė šią erdvę, naudodamasi naujomis medžiagomis ir tradicinėmis technikomis, tokiomis kaip akmeninės sienos, sutvirtintos vielomis, gabionai. Žalumynų tuneliai, aukso gija, nusidriekusi per medžius, ir dideli simboliniai archetipai: vandens sodas, kanalai, pavėsinės, šiltnamiai ir kt. padeda vaikščioti po šį sodą taip, kaip skaitoma pasakų knyga. Svarbus šio sodo struktūros elementas – vanduo, tekantis kanalais, urduliuojantis, trykštantis iš žemės šiuolaikiškai įrengtame vandens sode. Šio vandens tėkmė pasibaigia virš graviruotų plokščių, padėtų ant žemės ir vaizduojančių geografinius žemėlapius, kur pažymėtos kai kurios didžiosios pasaulio upės, atspindinčios sodo planetinį aspektą.

Įsteigę sodininkystės ir vaizduotės sodų knygų saloną, paskatinę mokyklų tinklo kūrimą ir pasitelkę sodus, sukurtus Šomono festivalyje, “Vaizduotės sodai” dabar pereis į naują svarbų vystymosi etapą. Iš tiesų municipalitetas nusprendė įsteigti Europos Sodų ir kraštovaizdžio kultūros centrą, kuris užmegztų ryšį tarp sodų ir Kultūros centro ir paverstų Terasoną resursų centru, susitikimų bei mokymo vieta, animacijos programą sujungdamas su kita programa, numatančia, kaip perteikti profesinę patirtį, padedančią atsakyti į kai kuriuos Europos teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo klausimus.

Šios pastangos, skirtos tinklo sukūrimui, visų pirma turi būti nukreiptos į Rytų ir Centrinės Europos šalis, kurios ieško naujų bendradarbiavimo galimybių tiek mokymo tobulinimo, tiek profesinių įstatų tobulinimo srityje ir, žinoma, siekia daryti įtaką istorinio paveldo ir kraštovaizdžio šiuolaikiškam tvarkymui.

Taigi Europos Tarybos Kultūros kelias, apimdamas ir sodus, ir kraštovaizdį, įgyja didelę reikšmę. Iš metodologinių pratybų jis tapo tikrove, įgavusia kontūrus, radusia resursų ir susitikimo vietų. Įsikūnijusi utopija.

Šaltiniai:

(1) SCHAMA Simon. Le Paysage et la mémoire. Editions du Seuil, Paris, 1999.

(2) CLEMENT Gilles. Le jardin planétaire. Réconcilier l’homme avec la nature. Albin Michel, Paris, 1999.

(3) ORSENA Erik. Portrait d’un homme heureux. André Le Nôtre 1613-1700. Fayard, Paris, 2000.

(4) COLONNA Francesco. Le Songe de Poliphile. Aldus Manutius, Venise, 1499.

(5) THOMAS-PENETTE Michel et FAUQUE Claude. Leçons de jardins à travers l’Europe. Alternatives, Paris, 1998.

MISIJA

I. Misijos kontekstas  

I.1. Pradžia

Šios misijos projektas buvo sukurtas Terasone 2000 metų rugsėjį per pirmąjį Rytų ir Vakarų Europos kraštovaizdžio architektų darbo seminarą, į kurį susirinko prancūzų, anglų, italų, vengrų ir lietuvių ekspertai. Per šį seminarą p. Alfredas Jomantas išsamiai pristatė Lietuvos parkus ir sodus, kurie pateikto kraštovaizdžio paveldo dydžiu tikrai nustebino dalyvius. Institutas buvo perspėtas, kad dar dešimtojo dešimtmečio viduryje susikūrė lietuvių asociacija, besirūpinanti Lietuvos parkais, žinojo ir tai, kad ICOMOS atliko pirmąją įvertinimo misiją ir kad Edouard’o André asociacija ėmėsi žygių dėl prancūzų kraštovaizdžio architekto sukurtų Lietuvos parkų. Mes taip pat žinojome, kad Europos Paveldo dienos 1999 metais buvo skirtos Lietuvos istorinių parkų pristatymui (1).

Čia pacituosime dalį p. Jomanto pranešimo, kur aiškiai nurodomi du partneriai: į lietuvių kreipimąsi turi atsiliepti Institutas ir Kultūros centras. “Lietuvoje yra apie 1000 istorinių parkų ir sodų. Pusės jų struktūra labai pasikeitė, daugiausia dėl to, kad jie neteko šeimininkų arba naudotojų, ir neteko ilgam. Žodžiu, jie metų metus buvo apleisti (pavyzdžiui, Belvederio parkas). Tai jokiu būdu nereiškia, kad jų negalima atgaivinti, jei pasikeis socialinės sąlygos. Toks teiginys paremtas dviem istoriniais parkais, kurie, išgyvenę labai sunkius laikus ir ilgai buvę apleisti, dabar atgauna grožį ir žavesį po darbų, kuriuos atlieka naujieji šeimininkai. Turimas galvoje Kairėnų parkas netoli Vilniaus ir Burbiškio parkas. Kokių 500 parkų dažniausiai apleisti architektūriniai ansambliai: labai dažnai tai buvusių kolūkių buvę administracijos centrai arba jau uždarytos mokyklos, arba dvarai, esantys toli nuo pagrindinių kelių. Kitų 500 parkų priežiūros sąlygos labai nevienodos. Tą patį galima pasakyti ir apie jų funkcionavimo lygį. Kelios dešimtys istorinių parkų prižiūrima daugmaž reguliariai: tai parkai, priklausantys mokslinėms organizacijoms (Kauno Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto botanikos sodai, Botanikos instituto parkas Verkiuose)  arba atliekantys reprezentacijos funkciją (Prezidentūros parkas, Alytaus miesto parkas, Pasvalio miesto parkas), taip pat parkai, esantys kurortinėse vietovėse (Palangos botanikos parkas). Esama apie dvidešimties istorinių parkų, kurie paskutinį dešimtmetį įgijo muziejų funkciją ir yra gerai prižiūrimi (Burbiškio parkas, Kretingos muziejaus parkas, Rokiškio muziejaus parkas, Plungės meno muziejaus parkas, Rietavo parkas). Deja, reikia pripažinti, kad vykstant reformoms ir permainoms visų pirma švietimo ir kultūros srityje, istoriniai parkai, priklausę šioms organizacijoms, vis labiau apleidžiami dėl finansų stokos. Laimė, Aplinkos apsaugos ministerijos struktūros, nacionaliniai ir regioniniai parkai, glaudžiai bendradarbiaudami su savivaldybėmis, ima šiuos parkus savo globon (pavyzdžiui, Platelių, Žagarės, Raudonės, Kurtuvėnų ir kitus parkus). Keletas dešimčių istorinių parkų grąžinta buvusių šeimininkų palikuonims, o kiti neseniai privatizuoti. Deja, labai nedaugelis jų pajėgia spręsti priežiūros arba restauracijos problemas. Blogiausia padėtis tų parkų, kurie priklauso bankrutuojančioms įmonėms: ansambliai dažnai būna išskaidyti dalelėmis arba rūmai privatizuoti tik su lopinėliu aplinkinės žemės. Labai nestabili ir problemiška padėtis keleto dešimčių parkų, priklausančių ligoninėms, nes šios organizacijos neteko valstybės finansavimo jų priežiūrai. Žodžiu, daugelio parkų likimas susijęs su naujomis parkų funkcijomis, naujomis valdymo formomis, rėmimo formomis pasitelkus rėmėjus, turizmo vystymu ir teritorijų vystymo perspektyvomis. Bet kalbant apie Lietuvos parkus, reikia pabrėžti vieną svarbų reiškinį: nevyriausybinės organizacijos ir nepriklausomi judėjimai – jau nuo 1922 metų – labai palankūs parkų globai ir kūrimui. Viena iš didžiųjų palyginti naujų iniciatyvų pasireiškė 1989 metais, kai 30 hektarų teritorijoje gyventojai nutarė pasodinti 7000 ąžuoliukų Tautiniam atgimimui atminti. Tokių iniciatyvų – dešimtys: V. Intos akmenų parkas šalies šiaurėje, Skinderiškių dendrologinis parkas, Dainavos legendų parkas šalies pietuose, Europos parkas netoli Vilniaus (http://www.elnet.lt/menai/europarkas/), Žemaitijos botanikos parkas. Parkams rodomą dėmesį šalies vakaruose (istorinė teritorija, vadinama Žemaitija, o istoriniuose tekstuose – Žemaitijos kunigaikštyste) susistemino Žemaičių kultūros asociacija. Šios asociacijos interneto tinklalapyje rasite “Žemaitijos parkų kelią” – dešimtys parkų aprašyti angliškai ir lietuviškai ir iliustruoti nuotraukomis bei planais (http://mpkelias.mch.mii.lt/).” (2)

I.2. Praktinis darbas

Misija buvo atlikta pakvietus Lietuvos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentui, kuris parinko kelius, lankytinas vietas, asmenis, su kuriais reikėtų susitikti, parengė logistiką ir finansavo vizitus (keliones, apgyvendinimą, municipalinių parkų, gamtinių parkų atsakingų darbuotojų, nevyriausybinių organizacijų, privačių savininkų ir kt. sutelkimą). Už tai turime padėkoti p. Alfredui Jomantui, Europos Tarybos Kultūros paveldo komiteto nariui, ir p. Kęstučiui Labanauskui, parkų vyriausiajam specialistui: jie abu priklauso Lietuvos Kultūros vertybių apsaugos departamentui ir šiose kelionėse mus lydėjo, buvo mūsų gidai.

Renkantis ekspertus, kurių kelionėmis rūpinosi Institutas ir Terasono Kultūros centras, buvo atsižvelgta į keletą kriterijų: istorinių parkų apsaugos, restitucijos ir restauracijos klausimų išmanymą, istorinių ir šiuolaikinių parkų vadybos ir gaivinimo žinias, mokėjimą architektūrinį aspektą suvokti teritoriniame kontekste ir pagaliau Vakarų ir Rytų Europos specialistų požiūrių bei tyrinėjimų gretinimą.

Todėl misiją atliko trys asmenys, kurių patirtis labai išsami:

Ponia Mariachiara Pozzana (Italija), architektė, buvusi Bobolio sodų, esančių netoli Florencijos miesto, atsakingoji darbuotoja, Kraštovaizdžio architektūros nepriklausomos agentūros atsakingoji darbuotoja, taip pat drauge su Florencijos Prancūzų kultūros institutu atsakinga už seminarus, kuriuose nagrinėjami Istorinių parkų restauracijos klausimai.

Ponia Marie-Paule Baussan (Prancūzija), buvusi natūralių kosmetikos produktų firmos komercijos direktorė, buvusi Šomono “Sodų festivalio” informacijos atsakingoji darbuotoja, misijos įgaliotinė, atsakinga už Terasono “Vaizduotės sodų” informacinę politiką, sodininkystės ir vaizduotės sodų knygų salono “Plunksna ir grėblys” komisarė, atsakinga už Actes Sud leidyklos knygų kolekciją.

Ponia Claudia Constantinescu (Rumunija), Bukarešto PRODOMUS S.A architektė, Europos Tarybos (Leonardo Caravellos statinių paveldo restauracijos amatų programa) ir Europos Kultūros kelių instituto ekspertė, konkurso “Šiuolaikinė architektūrinė intervencija į kaimo aplinką Centrinės ir Rytų Europos šalių kaimuose, įdomiuose paveldo ir turistiniu požiūriu”, komisarė.

Misiją lydėjo p. Michelis Thomas-Penette’as, Europos Kultūros kelių instituto direktorius.

I.3. Lietuva – bendras kontekstas

Pirmą kartą su kontekstu supažindino ponia Constantinescu, kuri įžangoje pabrėžė “lankomos šalies dabartinę padėtį, kad būtų galima geriau suprasti vietos realijas ir geriau jas interpretuoti”. Iš šitos pirmos pažinties mes įsiminėme elementus, kurie iš tikrųjų padeda geriau suvokti kai kuriuos pagrindinius ekonomikos duomenis, visų pirma žemės ir miškų ūkyje, taip pat Lietuvos ryšius su tarptautinėmis organizacijomis, o šie duomenys labai svarbūs, norint užmegzti ilgalaikį bendradarbiavimą.

Atgavusią nepriklausomybę Lietuvą ištiko sunki ekonominė krizė, iš kurios ji pradėjo bristi 1993 metais. Jau 1997 metais BVP vienam gyventojui siekė 2.270 JAV dolerių, ir dėl to Lietuva pateko į šalių, laikomų santykinai turtingomis, sąrašo galą (BVP vienam gyventojui per metus svyruoja nuo 2.000 iki 8.000 JAV dolerių). Pagal BVP augimą 1997 metais Lietuva drauge su Kroatija atsidūrė Centrinės ir Rytų Europos priešakyje. Be to, tuo metu buvo pažabota infliacija ir įvykdyta sėkminga pinigų reforma: nacionalinė valiuta litas nuo 1994 metų balandžio 1 dienos buvo susieta su JAV doleriu santykiu 1 USD=4 LTL  ir reformos eigoje įkurta Valiutų taryba. Taigi nacionalinė valiuta yra konvertuojama ir nėra nei nelegalaus kurso, nei paralelinių pinigų.

2001 metų gegužį vidutinė mėnesio alga siekė 249 JAV dolerius.

Privatizacijos procesas skirtingai pažengęs į priekį skirtinguose sektoriuose. Pasaulinio banko teigimu, nuo 50 iki 65 procentų valstybinių įmonių buvo privatizuotos.

Užsienio investicijų balansas piečiausioje Baltijos respublikoje tebėra gana kuklus. 1998 metų sausio 1 dienai bendra investuota užsienio kapitalo suma siekė 1,04 milijardo JAV dolerių, o pirmieji investitoriai buvo:

ŠALIS

INVEST. SUMA (MLN. USD)

IŠ VISO %

JAV

271,50

26

Švedija

128,75

12,4

Vokietija

116,75

11,2

Didžioji Britanija

80,75

7,8

Danija

64,25

6,2

Estija

45

4,3

Liuksemburgas

39,75

3,8

Norvegija

34,25

3,3

(Šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas)

Atrodo, jog dabar Vakarų verslininkus labiausiai vilioja mažos atlyginimų išlaidos.

Trečiasis Lietuvos ekonomikos sektorius, žemės ūkis, sudaro 9 % BVP, 24 % darbingų gyventojų, 18 % viso eksporto ir 9 % viso importo.

Kaimo gyventojai sudaro 32 % visų gyventojų, o žemdirbiai – 10 % visų gyventojų. Žemės ūkis, tradiciškai dominavusi sritis, 1994 metais sudariusi 27,8 % BNP, jau keletą metų išgyvena didelę krizę, susijusią su žemės grąžinimu ir skubota privatizacija. Šis procesas iš tikrųjų suskaidė ūkius į rėželius, ir dėl to jie tapo nepajėgūs tenkinti investicinius poreikius. Vidutinis privatus ūkis dabar teturi 9 hektarus.

Pirmąkart pamačius Lietuvą iš paukščio skrydžio, susidaro įspūdis, kad tai miškų šalis. Jie užima trečdalį teritorijos, tai daugiausiai pušynai ir kiti spygliuočiai (62 %), ąžuolai ir beržai. Lietuvoje kiekvienam gyventojui tenka 0,5 ha miško. Lietuvos valstybei priklauso 81,1 % miškų. Jų privatizacija vyksta drauge su grąžinimo procesu. 2001 metų sausio 1 dieną privatūs miškai sudarė 22,8 % viso miškų ploto. Atkūrus visas nuosavybės teises, valstybei priklausys ne daugiau kaip 48 % viso miškų ploto.

Oficialus nedarbo lygis – 12,6 % 2001 metais (7,5 % 1998 metais). Tačiau čia neatsižvelgiama nei į techninį nedarbą, susijusį su greitu rinkos ekonomikos vystymusi, nei į didelio masto šešėlinę ekonomiką. Taip pat nedarbas nelygiai pasiskirstęs po visą teritoriją, kaimo vietovėse jis didesnis nei pramoninėse zonose.

Rusija tebėra svarbiausias Lietuvos prekybos partneris, mainai su ja siekia truputį daugiau nei 20 %, o prekyba su Europos Sąjungos šalimis – mažesnė nei 45 %. Nuo pat nepriklausomybės pradžios Lietuva labiausiai stengėsi vystyti santykius su Vakarų Europa. Įstojimas į Europos Tarybą 1993 metų gegužės 14 dieną buvo pirmas žingsnis įsitvirtinant Europoje. Lietuva oficialiai iškėlė savo kandidatūrą į Europos Sąjungą 1995 metų gruodžio mėnesį ir pasirašė sutartį, siekdama didinti tekstilės gaminių eksporto kvotas, taip pat 1995 metų gruodžio mėnesį pasirašė laisvosios prekybos sutartį su ELPA, kuri įsigaliojo 1998 metų sausio 1 dieną. 2001 metų balandžio 24 dieną Lietuvos parlamentas ratifikavo Lietuvos priėmimą į PPO ir ji tapo 141-ąja šios organizacijos nare.

Baimė tapti “pilkosios saugumo zonos” dalimi paaiškina Lietuvos valdžios siekį tapti pilnateise Atlanto aljanso nare. Lietuviai linkę manyti, kad Rusija niekada nepripažins visiškos Baltijos šalių nepriklausomybės ir suvereniteto ir net stengsis tam tikra forma daryti joms įtaką.

I.1. Lietuva ir kultūrinis bendradarbiavimas

Nuo pat įstojimo į Europos Tarybą Lietuva aktyviai dalyvauja programose, sudarytose Europos institucijų. Pavyzdžiui, kultūros paveldo srityje ji priklauso techninės pagalbos vadovavimo grupei. Europos paveldo dienų idėja čia buvo išpopuliarinta pasirenkant temas, nagrinėjančias visus statinių sektorius, taip pat, kaip jau minėjome, ir istorinių parkų paveldą.

Kultūrinis bendradarbiavimas su UNESCO taip pat labai svarbus. Senojo Vilniaus istorinis centras buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą, o tai turėtų sudaryti galimybes bendradarbiavimui su agentūra, atsakinga už istorinio centro atgaivinimą. Bet 2000 metais į tą patį sąrašą, kaip kultūrinis kraštovaizdis, pateko Nacionalinis Kuršių Nerijos parkas. Taigi ir šis parkas turėtų tapti aplinkos darbų objektu.

Kai kurios Europos Sąjungos kultūrinės programos, neseniai išsiplėtusios ir į Lietuvą, pavyzdžiui, “Kultūra 2000”, taip pat programos, susijusios su mokyklinės patirties mainais, profesinio lavinimo patirties mainais ir jaunimo mainais mokymosi (arba ne) metu, turi sudaryti Lietuvai galimybę teikti paraiškas europiniams projektams, kad į tinklą būtų įtraukti teritoriniai, mokyklų kolektyvai arba privačių projektų pateikėjai.

I.5. Lietuva ir kultūriniai keliai

Būtent barokinis paveldas, kurio Lietuvoje gausu tiek miestuose, tiek kaimo vietovėse, sudarė Lietuvai galimybę žengti pirmą žingsnį, įsijungiant į Kultūros kelių programą. Ekspertai nuolat dalyvavo Europos Tarybos sudarytų darbo grupių darbe, bet tik 1996 metais tarptautinio seminaro (Prancūzija, Malta, Italija, Ispanija ir kt.) pačiame Vilniuje metu šis dalyvavimas ypač išryškėjo.

Šia proga Lietuvos Dailės muziejuje įvykusią parodą papildė du katalogai, išleisti lietuvių ir anglų kalbomis, “Baroko menas Lietuvoje” (3) (4) ir vadovas, pavadintas “Barokas Lietuvoje” (5), sukurtas pagal pavyzdį, kuris prieš keletą metų buvo išleistas Slovėnijoje. Pagrindinė idėja tokia: iš naujo atrasti “prarastą pasaulį”, kurio pažinimas padėtų geriau suprasti Lietuvos istoriją.

Šią pirmąją parodą pratęsė įvairios kultūrinės akcijos, surengtos nevyriausybinių organizacijų. Deja, keletą metų Lietuvos ir kitų Europos kraštų baroko ekspertai nepalaikė reguliarių ryšių. Vis dėlto reikia pažymėti, kad Lietuvos barokas buvo pristatytas Budapešto susirinkime “Vengrų barokas”, įvykusiame 2001 metų rugpjūčio mėnesį.

Institutas stengsis, kad ir jo interneto svetainėje, ir pateikiant paraiškas į Europos pasiūlymus Lietuva vėl būtų įtraukta į europinį bendradarbiavimą šia tema.

Apskritai, atsakydamas į Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės pageidavimą, – o ji nori, kad būtų politinis susitarimas, padedantis išplėsti Institutą į kitas šalis, – Institutas stengsis įtvirtinti nuoseklią vieningą kultūros kelių politiką, pradėdamas nuo temų, kurios galėtų būti taikomos Lietuvoje, pavyzdžiui, Liaudies papročių ir švenčių kelias arba Jaunimo teatrų keliai Europoje.

Proga konkretizuoti šią globalinę veiklą atsiranda 2002 metų gegužės mėnesį, kai Vilniuje vyks Europos Tarybos ministrų komiteto susirinkimas, kuris pažymės lietuvių pirmininkavimo pabaigą ir liuksemburgiečių pirmininkavimo pradžią.

II. Bendras misijos aprašymas

II.1.Maršrutas

Kad išvengtume ilgo vardijimo, priede pateikiame maršruto žemėlapį ir siūlomų vietovių sąrašą – šiuos dokumentus paruošė Kultūros ministerijos atsakingieji asmenys. (1 ir 2 priedai).

Vizituojama buvo tokia tvarka. Birželio 13 dienos vizituose dalyvavo tik ponia Pozzana.

I-oji diena, birželio 9 d.: Burbiškio parkas, Kryžių kalnas, Žagarės parkas, Žemaitijos nacionalinis parkas

II-oji diena, birželio 10 d.: Orvydų skulptūrų parkas, Mosėdžio geologinis parkas, Plungės parkas ir Rietavo parkas, Kuršių Nerijos nacionalinis parkas

III-oji diena, birželio 11 d.: Palangos parkas, Gelgaudų, Raudonės parkai ir Kauno Raudondvario parkas (Trumpas apsilankymas)

IV-oji diena, birželio 12 d.: Europos centro parkas ir Grūto sovietinių skulptūrų parkas

V-oji diena, birželio 13 d.: Trakų Vokės parkas ir Lentvario parkas, apsilankymas Vilniaus medžioklės plote su mediniais nameliais

VI-oji diena, Vilniaus lankymas

Ekspertų pastabos šiuo klausimu:

Mariachiara Pozzana: “Nukeliautas maršrutas padėjo susidaryti nuoseklų ir išsamų pagrindinių problemų ir kuo įdomiausių situacijų vaizdą. Mes susitikome su atsakingais už sodus asmenimis ir kalbėjomės su jais. Dalyvaujantys daugelio vietinių organizacijų atstovai padėjo suprasti egzistuojančias problemas”.

Marie-Paule Baussan: “Šios misijos programa buvo truputį perkrauta vizitų, nes kartais turėdavome mažiau nei valandą kai kurioms vietovėms apžiūrėti. O šiaip ši įtempta programa padėjo gana gerai suvokti problemas, iškilusias Lietuvos parkams ir istoriniams arba istorijos paženklintiems sodams. Per šią misiją aiškiai išryškėjo, kad mūsų pašnekovai lietuviai daugiausiai dėmesio skiria parkų ir sodų paveldo konservacijai ir restauracijai, suniokotoms savo šalies istorijos liekanoms ir nerūpestingai atlieka vykdomus kraštovaizdžio darbus, – pavyzdžiui, žaliosios Vilniaus zonos, tvarkymo darbus Kuršių Nerijos nacionaliniame parke, 2000 metais įtrauktame į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą”.

II.2. Iškelti ir suvokti klausimai

Mes paprašėme ekspertų pradėti nuo klausimų, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai iškėlė mūsų pašnekovai, taip pat nuo svarbiausių klausimų, kuriuos jie suvokė kaip identifikavimo ir identiteto klausimus, ir nuo atsakomybės pasidalijimo srityse, susijusiose su aplankytais Lietuvos parkais.

Ponia Claudia Constantinescu:

1. Ministerijų kompetencija. Turint galvoje, kad dauguma aplankytų parkų ir sodų priklauso valstybei, kyla pirmasis klausimas: ar tikrai pakanka politinės valios netolimoje ateityje imtis veiklos šioje srityje, pasitelkus valstybės remiamus projektus? Vienintelį teigiamą atsakymą gavome iš Kultūros ministerijos, nors ši problema yra keleto sričių kompetencijoje: teritorijos tvarkymo, aprūpinimo, žemės ūkio, finansų...

2. Asociacinis sektorius. Ar šiuo metu Lietuvoje yra pakankamai išvystytas asociacinis sektorius, kuris galėtų būti valstybės partneris arba patikimas projektų teikėjas? Arba toks, kuris pasipriešintų valdžiai ir galėtų įtakoti politinius sprendimus? Po susitikimo su viena asociacija, beje, labai aktyvia, bet kuriančia tik vietinius, konkrečius ir nedidelės apimties projektus (darbas su bendruomenės vaikais, vietos gyventojų skatinimas padėti išlaikyti Plungės parką), mano atsakymas neigiamas.

3. Valstybinės ir privačios nuosavybės santykis. Iš aplankytų parkų trys yra privačios valdos ir kiekvienas jų vienaip ar kitaip simboliškas Lietuvai: Orvydų, Europos parkas ir Grūto (sovietinių skulptūrų parkas). Ar šiuo metu valstybė skatina kai kurių jai priklausančių vietų privatizaciją? Ir dar, koks investitorius (pageidautina lietuvis) imtųsi tokio valdymo?

4. Įstatymų leidimo sritis. Kokie įstatymai parkams ir sodams? O saugomoms teritorijoms? Kokios taikymo priemonės ir kokia kontrolė? (Žiūrėti Kuršių Nerijos parką.)

5. Mokymas. Esančio (arba ne) visų lygių mokymo kraštovaizdžio tvarkymo srityje stadija.

Mariachiara Pozzana

1. Kraštovaizdžio identiškumo nustatymas. Žemės ūkio peizažai, gamtiniai parkai, dvasiniai kraštovaizdžiai, istoriniai parkai. Identiškumas glūdi gamtoje, taip pat vietų, kurias mes aplankėme, dvasingume ir valstiečių darbo archaiškame pobūdyje, kuris atsispindi Vidurio Lietuvos erdviose lygumose, kur laukuose nematyti jokių žemės ūkio mašinų ir kur, atrodo, dalis darbo atliekama rankomis. Kaimo namai “primityvūs”. Regis, viskas sukasi apie minimalų šeimos ūkį.

2. Keitimosi fiziologija ir galimybė išsaugoti dvasinį ir fizinį aplankytų vietų identiškumą. Ši tema liečia kraštovaizdį, istorinius ir gamtinius parkus, taip pat architektūrą, ypač medinę architektūrą, ar tai būtų tiesiog kaimo architektūra, subtili ir trapi, ar turtingesnė ir rafinuotesnė, kaip Vilniuje. Kraštovaizdžiams gresia globalizacijos pavojus, ypač Kuršių Nerijos nacionaliniam parkui, kur yra puiki augalija ir architektūra ir kur suvienodinimo rizika akivaizdi.

3. Aplankytų istorinių parkų savybės. Lietuvos sodų meno istorinė evoliucija, ryšiai su likusia Europa, – ypač su šiuo metu labiausiai vystoma jos dalimi, – ir įvairių Europos tautų įtaka amžiams bėgant (pavyzdžiui, Edouard’o André veikla) – viskas rodo, kad reikės sukurti visą istorinį tekstą.

Marie-Paule Baussan:

1. Želdinių paveldo svarba ir tvarkymas. Du dalykai atrodo svarbūs, norint suprasti lietuvių rūpestį, stengiantis išsaugoti želdinių paveldą. Pirma, šalis apkrikštyta vėlai, XIV amžiuje, ir religija pakeitė, galima sakyti, beveik animistinius papročius. Šventųjų girių vietoje atsirado dideli parkai. Antra, šalies miškai buvo iškirsti, ypač sovietinės okupacijos metais, kuriant kolūkius didžiuliuose plotuose, kurie dabar nebedirbami ar bent jau dalis jų nebedirbama. Laukai atrodo nykiai – sakytum nupjauti kertamąja mašina, it suplėšyti. Horizontas begalinis. Kalvoto reljefo nedaug ir tik šen bei ten žvilgsnis užkliūva už menkų medžių guotų.

2. Pirminis apmokymas. Visų pirma iškyla dėstymo ir apmokymo problema: Lietuvoje nėra nei tikros kraštovaizdžio mokyklos, nei sodininkystės mokyklos. Šių mokymo vienetų sukūrimas iškyla kaip pirminė sąlyga ir būtinybė, jei šalis nori užsitikrinti ateitį kraštovaizdžio srityje, ar tai būtų miesto aplinkoje, ar ne.

3. Medžių gelbėjimas. Visuose parkuose, kuriuos mes aplankėme, yra reikšmingų pavyzdžių. Didžiausias mūsų pašnekovų rūpestis – visų pirma tų medžių gelbėjimas, net jei kartais tai trukdo parengti tikrą tvarkymo planą. Reikšmingų objektų restauravimui ir išsaugojimui, be vykdomos miškininkystės veiklos (būtent taip dabar ir yra), reikalingas griežtas įvertinimas ir fitosanitarinė diagnozė. Lietuvos fitosanitarinės agentūros sukūrimas būtų labai naudingas ir visiškai pateisinamas. Būtų galima numatyti mainus ir bendradarbiavimą su Žestelio “medžių klinika”, – projektas, kuriam vadovauja Michelis Boulcourt’as (6). Europos Sodų ir kraštovaizdžio kultūros centras galėtų paremti tokią veiklą.

II.3. Žvilgsnis į ypatingas situacijas

Ponia Claudia Constantinescu:

1. Lietuvių polinkis į sutvarkytą kraštovaizdį. Pirmas įspūdis po šio žygdarbio, koks buvo ši kelionių serija, yra tas, kad Lietuva, šalis, kur mažas gyventojų tankumas ir jie išsibarstę įvairesniame, negu buvo galima įsivaizduoti, kraštovaizdyje, pasižymėjo ir dabar tebepasižymi polinkiu į sutvarkytą kraštovaizdį, ar jis būtų paverstas daržu, ar sodu, individualios meditacijos vieta ar karališku parku, ir mes matėme visus pavyzdžius. Svarbiausia, aplankėme įspūdingą kiekį aukštuomenės sodų, kurie liudija ne tik apie Lietuvos kultūrinius ryšius jos šlovingiausiu laikotarpiu, bet ir apie “filtrus”, kuriuos ji sugebėjo pritaikyti, kad savaip pakeistų didžiųjų Europos kraštovaizdžio mokyklų įtaką.

2. Pastovūs faktoriai. Apie 120 metų rusų buvimo ir 50 metų įnirtingo sovietizavimo, – keista, kad dar galima rasti lietuvių sodo meno mecenatų “gyvų” pėdsakų. Aš, aišku, į tai įjungiu Lietuvos pilių ir rūmų, kuriuos supa sodai, architektūrą. Ir jei sakau “pėdsakų”, tai todėl, kad įspūdį padarė tiek pavyzdžių gausumas, tiek visų jų būklė, išskyrus keletą apgailėtinų išimčių.

3. Palangos pavyzdys. Palangos parkas (1887 m.), kurį suprojektavo ir sukūrė prancūzų architektas Edouard’as François André ir jo sūnus René Edouard’as André (kuris prižiūrėjo darbus), – tai pavyzdinė išimtis. Palangos miestas iškėlė sau užduotį finansuoti parko, įrašyto pirmuoju numeriu į saugomų parkų sąrašą, priežiūrą ir sutvarkymą. Be to, jie surado labai efektyviai dirbantį ir rūpestingą direktorių.

4. Geologinis aspektas. Ta pačia prasme galima paminėti kitą išimtį – Mosėdžio “akmenų parką”, kuris labai gerai prižiūrimas (bent jau ta dalis, kurią mes aplankėme) ir pritaikytas turizmui: yra lankytojų priėmimo struktūra su mažu geologijos muziejumi ir kokybiškų leidinių.

5. Privačios iniciatyvos naujovės. Kitokia padėtis visai naujų privačių parkų, kaip, pavyzdžiui, sovietinių skulptūrų parko (beveik nepriekaištinga priežiūra, pritaikytas turizmui, yra priimančių žmonių, įrengtas muziejus, pasirūpinta vaikų priežiūra, sutvarkyti ženklai) arba Europos centro muziejaus – tikro šiuolaikinio meno muziejaus po atviru dangumi, kuris yra lietuvio menininko Gintaro Karoso nuosavybė ir kuriame nuo pat atidarymo (įkurtas 1991 metais) yra kūrinių tokių menininkų kaip Denniso Oppenheimo, Magdalenos Abakanowicz, Mircea’os Puscas’o, Makoto Ito... Tarp šių privačių parkų Orvydo nuosavybė, mūsų požiūriu, yra ypatingas atvejis, kur valstybės įsikišimas galėtų pasireikšti tuo, kad paskatintų sutvarkyti prieigas.

6. Ekologinė grėsmė. Kuršių Nerijos nacionalinis parkas dabar yra atsidūręs dramatiškoje padėtyje: mes esame pusiasalyje su ypatingu mikroklimatu, skatinančiu retos, trapios kopų augalijos vystymąsi, su pušimis apsodintais plotais, kurie pastaruoju metu nebuvo prižiūrimi, ir su vertingu paveldu, kurį sudaro maži tradiciniai mediniai namai, bet dabar jau nykstantys. O nyksta jie dėl nesuprantamos naujųjų turtuolių vilų invazijos, vilų, pastatytų veikiausiai be jokio leidimo (kas galėjo duoti leidimą jų statybai saugomoje teritorijoje?) ir “smaugiančių” vienos kitas, nes jos, šiaip ar taip, yra per daug arti viena prie kitos. Mums atrodo, jog dabar iš tikrųjų paskutinis momentas įsikišti. Paskui bus per vėlu.

Mariachiara Pozzana:

1. Turizmo augimas. Lietuva – tai šalis, kurioje sparčiai plėtojasi turizmas ir kuri turės išnaudoti pagrindines galimybes, teikiamas visų parkų, tiek istorinių, tiek gamtinių.

2. Politinis pasirinkimas. Septyniolika aplankytų parkų ir vietovių yra labai įdomūs tiek istoriniu, tiek gamtiniu ir architektūriniu požiūriu. Jų priežiūros sąlygos labai skirtingos, be to, dauguma yra apleisti. Tokios didelės apimties paveldo atkūrimui reikalingos tokio pat masto politinio, ekonominio ir techninio pobūdžio priemonės.

3. Valstybinio-privataus santykio sunkumai. Beveik visi aplankyti parkai yra valstybiniai ar bent jau iš dalies valstybiniai. Ši aplinkybė gali palengvinti restauravimo ir valorizacijos procesą. Bet keletu atvejų, kaip, pavyzdžiui, Lentvario mišrios nuosavybės parko, daryti kokią nors įtaką daug sunkiau.

4. Mokymas. Atrodo, kad nėra jokio mokymo ar specializacijos istorinių sodų ir restauravimo, reikalaujančio sudėtingų meninių pastangų, srityje. Įvertinus parkų būklę, – kai kurie iš jų daugiau ar mažiau sunykę, – akivaizdu, jog jiems gresia didelis pavojus.

II.4. Stipriosios pusės ir silpnybės

Ekspertai taip pat išanalizavo vizitus, akcentuodami kai kurias esmines ypatybes. Mes ypač atkreipėme dėmesį į klausimą apie įvairių veikėjų įtraukimą.

Claudia Constantinescu:

Nacionalinių ir vietinių veikėjų įtraukimas

Be inventorinio darbo, kurį atliko valstybė, ir apsaugos normų, kurių realus įgyvendinimas, be abejonės, gerokai atsilieka, nacionaliniai veikėjai neatrodo labai susirūpinę paveldu, kuris, mūsų manymu, galėtų būti tikras prekinis ženklas, šalies vitrina. Tačiau iniciatyva (valstybės), kviečianti teikti pasiūlymus, susijusius su sovietinių skulptūrų parku, tikrai naudinga. Bet neturime sustoti ties viena detale: kokiuose nacionaliniuose archyvuose būtų galima rasti istorinių parkų dokumentaciją, kurios reikia bet kokiam profesionaliam restauravimui?

Vietinio lygio veikėjai atrodo labiau suinteresuoti ir įsitraukę jei ne į išsaugojimą, tai bent į minimalią parkų priežiūrą. Būtent vietiniame lygyje pastebimas susidomėjimas įvairiais projektais: turistiniais, pastatų pritaikymo ar netgi jų statybos grupių priėmimui, kultūrinės veiklos (Palangos “Nakties serenados”), šiltadaržių atkūrimo (nors jie ne visuomet tampa tikrais daigynais parkui, bet veikiau sudaro nedidelį papildomų administracijos pajamų šaltinį).

Visuomenės įtraukimas

Kaip tik vietinio lygio parkų administracija stengiasi įtraukti pilietinę visuomenę į tokius projektus kaip vaikų sensibilizacija, vietinės bendruomenės dalyvavimas tvarkymo darbuose, tačiau tai vis dėlto lieka tarsi savotiška “laistytuvo politika”. Išskyrus mokomąsias miesto mokyklų suorganizuotas ekskursijas į geologijos parką ir keletą iškylautojų dviratininkų, važinėjančių parko alėjomis, parkuose mes sutikome nedaug lankytojų. Ir niekas negalėjo teisingai atsakyti į šį esminį realaus lankomumo klausimą. Veikiausiai nėra pokalbių masinės informacijos priemonėse, skirtų plačiajai visuomenei, nėra televizijos laidų šia tema, nėra visuomeninių debatų.

II.5. Nuodugniau nagrinėtini klausimai

Visi ekspertai panūdo išsamiau panagrinėti kai kuriuos klausimus, į kuriuos, turint galvoje vizitų trukmę, jie negalėjo atsakyti, galėjo tik pabrėžti kai kuriuos poreikius. Beje, tai labai svarbūs klausimai. Mes paminėsime tiktai keletą, kuriuose atsispindi bendradarbiavimo programų, kurias būtų galima įgyvendinti, prigimtis:

– Išsami panaudojimo ir vadybos politikos analizė;  

– Išsami kultūrinių projektų analizė;  

– Išsami ekonominių galimybių (vietos vystymo, pritaikymo turizmui, kolekcijų kūrimo, naujų amatų mokymo ir kt.) analizė;  

– Vietovių ryšio su aplinka analizė.

Taip pat:

– Parkų lankymo galimybė;  

– Informacija ir aiškinimas;  

– Kultūrinių ir turistinių projektų globalumas;  

– Ilgalaikis teritorijos tvarkymas.

II.6. Surinkti ir konsultavimui naudoti dokumentai

Misijos metu ir vėliau buvo sukauptas tam tikras kiekis turistinių, techninių ir istorinių dokumentų, kurie suteikia galimybę pailiustruoti ar nuodugniau apsvarstyti įspūdžius, patirtus vizitų metu. Visi konstatavo, jog yra mažai aiškinamojo pobūdžio dokumentų ar “gražių knygų” apie parkus ir sodus Lietuvoje, išskyrus gana gausius turistinius leidinius apie gamtinius parkus.

Atrodo, kad iki šiol nevykdoma jokia bendra, valstybinė ar privati, kultūrinė ar turistinė, leidybinė politika.

Šie dokumentai pridėti prie bibliografijos, kuri yra šio pranešimo pabaigoje.

DARBO PLANAS

Perspėjimas

Lietuvos Kultūros ministerijos ryšiai su Europos Kultūros kelių institutu tęsėsi ir po 2001 metų birželio mėnesio misijos. Grupės, vadovaujančios Rytų ir Vakarų Europos kraštovaizdžio architektų bendradarbiavimui, susirinkimas vyko 2001 metų spalio mėnesį Paryžiuje (žiūrėti 3 priedą). Remdamiesi pirmu prioritetų sąrašu, jo dalyviai padėjo nustatyti bendradarbiavimo kryptį, kuri tiktų Europos programai, susijusiai su profesiniu mokymu, Leonardo programai, į kurią Lietuva įsijungė, įtraukusi Palangos miestą, kuris dalyvaus drauge su Belgijos Nemūro provincija, Europos Kultūros kelių institutu Liuksemburge, Europos Sodų ir kraštovaizdžio kultūros centru Terasone, Prancūzijoje, ir Sodo ir kraštovaizdžio studijų centru (Study Centre on gardens and landcape) Italijoje (4 priedas).

Tam tikra prasme galima pasakyti, kad veikla prasidėjo dar nebaigus apmąstymų, skatinant partnerius išsirinkti prioritetą, susijusį su profesiniu mokymu ir konkrečiai su naujų amatų numatymu ir savivaldybių personalo apmokymo gerinimu. Tačiau ekspertai darbo plane, kuris galėtų būti priimtas ateityje, pabrėžė tam tikrą skaičių kitų prioritetų.

I.1. Skubūs dalykai ir prioritetai

Ponia Claudia Constantinescu:

1. Jeigu nebus noro ir politinio suvokimo vyriausybiniame lygyje, kuris vienintelis gali susieti pradėtus veiksmus, išjudinti finansavimą ir sistemingai dirbti, apimant šio turtingo paveldo visumą, bet koks įsikišimas gali likti izoliuotas, be ilgalaikės tąsos. Taigi reikia ir toliau “mobilizuoti” Lietuvos vyriausybę tarpministeriniu lygiu, kad būtų palaikomos europinės bendradarbiavimo iniciatyvos, kurios bus pasirinktos, įskaitant ir iniciatyvas, vykdomas teritorinių kolektyvų bei nevyriausybinių organizacijų.

2. Akivaizdus profesinio parengimo trūkumas jaučiamas visuose lygiuose, nuo paprasto sodininko iki įvairiausių specialistų ir kraštovaizdžio architektų. Šiuo metu Žemės ūkio mokykla, įsikūrusi restauruotuose Kauno Raudondvario parko pastatuose, siūlo organizuoti mokymą kraštovaizdžio architektūros srityje, bet kol kas ta iniciatyva tėra tik projektas. Taigi pirmiausia reikia dirbti profesinio ruošimo klausimų srityje.

Ponia Mariachiara Pozzana:

Atrodo, jog tikslinga išdėstyti naujo parkų pritaikymo veiklą keletu lygių:

1. Profesinis mokymas: tiek kraštovaizdžio architektų, tiek kitų specialistų, tiek sodininkų skirtingų lygių profesinis mokymas. Paskaitų ciklas gali būti skirtingos trukmės: nuo vieno mėnesio iki metų, priklausomai nuo temų. Profesinis mokymas gali būti organizuojamas ir už Lietuvos ribų, Prancūzijoje, Italijoje ir kt.

2. Pagrindinis projektas turėtų būti įgyvendinamas tokiame parke, kuris būtų tinkamiausias pagal svarbą, padėtį, savivaldybių pasirengimą padėti ir kt. Projektą galėtų prižiūrėti tarptautinė grupė. (Tai būtų kai kurie Edouard’o André parkai, pavyzdžiui, Palangos ar Lentvario.)

3. Vienos ar keleto mokyklų-vasaros darbų stovyklų įkūrimas. Tarptautinė mokykla-darbų stovykla, kuri veiks vasaros mėnesiais, bendradarbiaudama su kitomis Europos mokyklomis ar mokymo centrais (Terasono, Florencijos ir kt.). Mokykla-stovykla galėtų veikti ir prie parko, kuris taptų pagrindinio projekto, apie kurį kalbama 2 punkte, objektu.

4. Susigiminiavimas: kurio nors lietuviško parko susigiminiavimas su kuriuo nors Europos parku. Tuomet iškiltų būtinybė nustatyti bendrus atgaivinimo ir valorizacijos poreikius.

5. Turistinio kelio po Lietuvos istorinius sodus parengimas, šiuo metu parenkant tuos, kurie yra geriausiai išsilaikę. Dėl to, aišku, būtina paspartinti istorinius tyrimus bei dokumentacijos ir aprašų rengimo darbą (augalijos, pastatų, hidraulinių sistemų ir kt.).

Ponia Marie-Paule Baussan:

Be problemų, kurias kelia esančios kultūros vertybės ir želdinių paveldas konservavimo ir restauravimo požiūriu, atrodo, kad dabar didžiausias rūpestis susijęs ir su tvarkymu, su būsimu kraštovaizdžiu, ir su tuo, kas jau padaryta ar daroma. Reikalingi išsamesni apmąstymai apie:

– Teritorijos tvarkymą ir turistinių siekių politiką. Kokio pelno Lietuva gali tikėtis iš savo parkų, sodų ir kraštovaizdžių?

Kokį kraštovaizdžių kvalifikavimą ar perkvalifikavimą reikia numatyti ilgalaikio vystymo projekte?

Istorija pažeidė ir paženklino šią teritoriją. Ar geriau pašalinti tuos ženklus, ar įvertinti ir palikti ateičiai?

Galėtų būti surengtas kolokviumas smurto ir kraštovaizdžio tema. Fotografų seminaras “totalitarinių kraštovaizdžių” tema galėtų būti tarsi parengiamasis kursas, sykiu ir priemonė apmąstymams, ir memorialinis aktas. Šis seminaras turėtų suburti fotografus iš įvairių Europos šalių bei atstovaujančius įvairioms kultūroms, kad būtų galima palyginti įvairius požiūrius.

Taip pat reikia imtis veiklos, siekiant įtraukti plačiąją visuomenę. Galima būtų organizuoti “sodininkystės knygų” salono, koks kasmet veikia Terasone,  baltiškąją versiją (2001 metų rugsėjo mėnesį surengtas ir Kvebeke). Jį galėtų papildyti Europos leidėjų profesiniai susitikimai.

I.2. Kaip kurti ateitį?

Mums atrodo svarbu pirmuosius apmąstymus pagrįsti tiek bendromis pastabomis, tiek skubiomis priemonėmis.

Visi ekspertai pabrėžė misijos parengimo kokybę, aplankytų vietų mastą ir įvairovę, – jiems tai buvo tikras atradimas. Tai aiškiai rodo, kad yra vystymo galimybių, kurios galėtų būti turizmo po Lietuvą vitrina, vietinio vystymosi varikliu ir sykiu mobilizuoti pilietinę visuomenę.

Tai reiškia, kad prioritetinis kultūrinių, istorinių ir šiuolaikinių  parkų valorizacijos pasirinkimas Lietuvoje būtų laiku žengtas svarbus žingsnis, mobilizuojant paveldo apsaugos tarnybų planinę veiklą, taip pat daugelio sektorių veiklą, įgyvendinant ilgalaikį atitinkamų ministerijų bendradarbiavimą.

Bendras planas, kuriam bus parinktas simboliu tapęs pavadinimas, turėtų būti priimtas vyriausybės ir teritorinių kolektyvų.

Jie taip pat sutarė, kad Lietuva galėtų būti pavyzdine šalimi, įgyvendinant “Parkų ir kraštovaizdžių” kelią, kuris duotų galimybę teikti bendrus kultūrinius ar turistinius pasiūlymus ir kurį būtų galima keisti pagal įvairias tematikas:

– šventa erdvė;  

kraštovaizdis ir atmintis;  

– nuo geologijos prie žemės meno;  

– kelias po Edouard’o André parkus ir kt.

Be to, jie pabrėžė būtinybę pirmiausia pradėti projektus, skirtus vykdyti konkrečiose vietose, projektus, “atsiliepiančius” į skubiai spręstinas situacijas, bet būtent tokius, kurių pavyzdinis pobūdis padėtų susirinkimų, seminarų, apmokymo ar tarpministerinių susitikimų metu susitelkti veiklai daugumoje rūpimų vietovių.

Šiems veiksmams apibūdinti jie pasiūlė tam tikrą kiekį svarbiausių žodžių ir sąvokų:

 Apie kraštovaizdžio identiškumo nustatymą.

Identiškumas glūdi gamtoje, taip pat vietovių dvasingume ir archaiškame valstiečių darbo pobūdyje.

 

Apie keitimosi fiziologiją.

Kraštovaizdžiams gresia globalizacijos pavojus.

 

Apie istorinių parkų ypatybes.

Parkų istoriją reikės parašyti.

 

Be to, jie pabrėžė reikšmingus faktus:

 

Mokymo beveik nėra. Nėra nei kraštovaizdžio, nei sodininkystės mokyklos. Nėra struktūrinių sodininkystės įmonių.

Būtini tarpministeriniai ryšiai, susiję su kultūros vertybių apsauga, kultūrine veikla, teritorijų tvarkymu ir turizmo vystymu.

Būtina pritraukti visuomenę. Nėra renginių, kur užsimegztų ryšiai tarp galimų partnerių.

 

1.3. Ilgalaikė ir vidutinės trukmės strategija

I.3.1. Veiklos, susijusios su kultūros keliais, mastai

Darbo plane numatyti prioritetai ir perspektyvos ilgesniam laikotarpiui. Europos Kultūros kelių institutas ir Terasono Kultūros centras ir toliau liks dalyviai ir partneriai, rengiant tuos veiksmus, ir stengsis įgyvendinti Europos programas, reikalingas finansavimo paieškai.

Be to, mums atrodo labai svarbu, kad prisijungimas prie Europos kraštovaizdžio konvencijos suteiktų Lietuvai galimybę įtraukti pradėtus veiksmus į Strasbūro institucijų veiklą, kurios pačios stengiasi parodyti geros praktinės veiklos šia tema pavyzdžius.

 

Bet siūlomi veiksmai galės būti įtraukti tiktai vykdant Europos Tarybos Parkų ir sodų bei kraštovaizdžio kelio įgyvendinimo kryptis.

Daugiadisciplinis aspektas. Jis būna visuose planuojamuose veiksmuose. Bet sykiu tai aspektas, lemiantis tarpministerinį susitelkimą. Lietuvoje jis skatina dažnai susitikti su įvairiomis ministerijomis ir atitinkamomis valdybomis. Jis reiškia, kad bus siūlomos tokios darbo programos, kurios viena kitą papildys ir remsis bendradarbiavimu. Jis taip pat reiškia, ir mes tai jau pabrėžėme, jog planą priims Lietuvos vyriausybė.

Pilietiškumo aspektas. Turint galvoje tą faktą, kad Lietuvos gyventojams, atrodo, labai artimas gamtinis aspektas ir jie kai kurioms vietovėms jau suteikė šeimyninį ar šventumo aspektą, ir kad kalendoriniai renginiai, organizuojami parkuose, sulaukia tikro pasisekimo, bus, be abejonės, lengva mobilizuoti spaudą ir kitas masinės informacijos priemones įvairiomis sezoninėmis progomis. Sodų mėnuo, sykiu regionuose leidžiant brošiūras, kaip darė Prancūzijos Kultūros ministerija ilgiau nei dešimtį metų, pasirodė esąs kuo geriausias katalizatorius. Tas pats ir su medžio diena, kuri su dideliu pasisekimu vyksta Belgijoje. Bet šis sensibilizacijos darbas turėtų būti pradėtas visų pirma mokyklose. Mokyklų sodai pilietiškumo ir daugiadiscipliniškumo prasme, – tokie, kokie išsivystė COMENIUS tinklo dėka, – susilaukia didelio pasisekimo. Šios patirties perteikimas Lietuvos atsakingiems pedagoginiams darbuotojams pirmosios fazės pabaigoje 2003 metais galėtų suteikti galimybę įtraukti Lietuvos mokyklas į antrąją fazę.

Aišku, kad sodininkų ar gamtininkų kavinių, kur specialistai galėtų susitikti su plačiąja visuomene, ir baltiškosios erdvės gamtos ir sodų knygų salono organizavimas sukurtų plačiosios visuomenės ir masinės informacijos priemonių traukos taškus. Be to, atsirastų dar viena bendradarbiavimo su kaimyninėmis šalimis forma.

Identiškumo aspektas. Lietuvos sodų ir kraštovaizdžio istoriją iš tikrųjų dar reikės parašyti. Ją reikėtų parašyti taip, kad būtų justi atvirumo dvasia, be to, turint galvoje, kad ji bus skaitoma ir interpretuojama Europoje. Institutui ir Kultūros centrui numatant tokią perspektyvą, tikriausiai būtų nesunku sudaryti redakcinę grupę ir abiejų partnerių interneto svetainėse skirti vietos Lietuvos parkų lankymo ir aiškinimo klausimams. Memorialinis aspektas šiuo požiūriu atrodo akivaizdus dalykas, ir per artimiausią seminarą Terasone, skirtą šiai temai, būtų galima pirmą kartą aptarti Lietuvos sodus memorialiniu aspektu. Taip pat atrodo akivaizdu, kad knygų reikšmė, ar jos būtų grožinio, ar istorinio pobūdžio, tai dalykas, kurį reikia nuodugniai apsvarstyti. Jos turi padėti geriau suprasti Lietuvos parkus. Institutas ir Kultūros centras kartu su partneriais belgais, italais, ispanais ir šveicarais apsvarstė klausimą dėl paraiškos į projektą “Kultūra 2000” pateikimo 2004-iesiems metams: jos tema – knygos ir sodai. Be knygų salonų organizavimo, dar numatyta pakviesti ten gyvenančius rašytojus ir sukurti sąsajas tarp sodų, bibliofilijos ir ikonofilijos, surengiant scenografinio pobūdžio parodą, kurioje į pirmą planą būtų iškeltos senosios knygos, dokumentai ir sodai. Ši paroda galėtų būti surengta Lietuvoje, panaudojant Lietuvos universitetų bibliotekų lobius.

Renginio aspektas. Tai aspektas, kuris plačiau aprėpia būtinybę įgyvendinti suderintą kultūros vertybių sektoriaus ir kultūrinės veiklos sektoriaus politiką. Negalima sukurti jokio kultūros kelio be šio glaudaus ryšio, kuris įtraukia vaizduojamojo meno atstovus ir renginių meną. Pirmo kelio po šventas vietas įgyvendinimą galėtų papildyti būtent tokia programa.

Pritaikymo turizmui ir ilgalaikio vystymo aspektas. Čia turima galvoje visi veiksmai, kurie įmanomi tiktai glaudžiai bendradarbiaujant atitinkamos kompetencijos ministerijoms, o tai siejasi su pirmu, anksčiau minėtu punktu, kur kalbama apie tarpministerinės programos įgyvendinimą. Pirmo etapo metu galima būtų prisijungti prie konvencijos “kultūra-turizmas” – prie jos prisijungia vis daugiau ir daugiau tiek Rytų, tiek Vakarų šalių.

I.3.2. Profesinio mokymo tobulinimas

Iš visų skubių priemonių visose ekspertų analizėse iškeliamas būtent profesinis mokymas. Mes negrįšime prie Leonardo programos, kuri buvo pasiūlyta šiais metais ir kuri nesėkmės atveju būtų pakeista, remiantis teritorinių kolektyvų poreikių tyrimais. Mes veikiau sieksime, kad šis pasiūlymas padėtų sukurti duomenų bazę mokymui per atstumą (E-learning).

I.3.3. Steigiamasis seminaras

Mes manėme, jog verta pratęsti pirmosios ekspertų misijos trukmę ir sykiu kuo greičiau pradėti specialistų profesionalų diskusijas, nepriklausomai nuo to, kokie bus pasiūlymo dėl Leonardo programos rezultatai.

Lietuvos Kultūros vertybių apsaugos departamentas (Kultūros ministerija), Europos Tarybos Europos Kultūros kelių institutas (Liuksemburgo Didžioji Kunigaikštystė) ir Terasono Europos Sodų ir kraštovaizdžio kultūros centras (Prancūzija) nusprendė nuo gegužės mėnesio 9 dienos iki 14 dienos organizuoti Lietuvoje seminarą apie parkus ir sodus, pavadintą “Keliai po parkus ir sodus: Europos patirtis ir projektai”.

Seminaras vyks nuo gegužės mėnesio 10 iki 12 dienos Palangoje bei gegužės 13 ir 14 dienomis Vilniuje. Jame dalyvaus specialistai ir ekspertai lietuviai, prancūzai, italai, anglai, belgai, vengrai ir rumunai.

Gegužės 10 dieną – pirmąją dieną, skirtą lietuvių specialistams (atsakingiems ministerijų darbuotojams [kultūros, švietimo, aplinkos apsaugos ir kt.], atsakingiems istorinių parkų darbuotojams, dėstytojams, gamtinių parkų direktoriams, nevyriausybinėms organizacijoms ir kt.) bus supažindinama su bendra restauravimo, priežiūros, vadybos, apsaugos ir parkų kūrimo reikalų padėtimi.

Per kitas dvi dienas, skirtas saugomų teritorijų atsakingiems darbuotojams, vyks užsiėmimai, per kuriuos bus galima palyginti Lietuvos ir Europos patirtį, ypač atkreipiant dėmesį į keturis klausimus:

– Restauruoti: kodėl?  

Sodų kūrimas. Kur ir kaip?  

Kraštovaizdžiai turistams?  

– Žinomi ir nežinomi amatai?

Gegužės 13 ir 14 dienomis vyks praktinio pobūdžio seminaras. Jo metu Europos architektai nagrinės Vilniaus miesto parką, kuris artimiausiais metais gali tapti Vilniaus miesto atliekamų restauravimo darbų objektu. Šis darbas bus vykdomas bendradarbiaujant su Kultūros ministerija, Vilniaus miestu ir Vilniaus senamiesčio atgaivinimo agentūra.

Be to, siekdami pritraukti plačiąją visuomenę ir Lietuvos masines informacijos priemones, mes norime organizuoti paskaitas Prancūzų kultūros centre ir Italų kultūros institute.

Spaudos konferencija bus suorganizuota laikotarpiu nuo šio seminaro iki Terasono Sodininkystės knygų ir Vaizduotės sodų salono, kuris vyks kitų metų gegužės mėnesio 25 ir 26 dienomis.

Numatomi dalyviai:

Terasono miestas:

P. Jean-Paul Dumas, Terasono Kultūros centro direktorius, “Vaizduotės sodų” atsakingasis darbuotojas, Sodininkystės ir vaizduotės sodų knygų salono atsakingasis darbuotojas.

P. Arsène Duret, Terasono municipaliteto narys, “Vaizduotės sodų” įgaliotinis ir Terasono Turizmo informacijos biuro direktorius.

Europos Tarybos Vietinės ir regioninės valdžios institucijų kongresui:

P. Roland Riess, buvęs Strasbūro meras, CPLRE istorinių miestų referentas.

Ekspertai:

P. Michel Baridon, istorikas, knygos “Sodai. Kraštovaizdžio architektai-Sodininkai-Poetai” autorius. Kolekcijos Bouquins Robert Laffont leidėjas.

P. Gilles Clément, kraštovaizdžio architektas. Versalio Nacionalinės aukštosios kraštovaizdžio mokyklos dėstytojas. Agentūros Acanthe Paryžiuje direktorius. Citroeno sodų Paryžiuje ir Rajolio Augalų konservatorijos kūrėjas, daugelio knygų apie sodus, tarp jų ir “Judančio sodo” bei romanų autorius, parodos “Planetos sodas” (Paryžius, La Viletės Didžiosios halės) komisaras.

P. Michel Boulcourt, kraštovaizdžio architektas. Blua Gamtos ir kraštovaizdžio nacionalinės aukštosios mokyklos dėstytojas.

P. Alain Richert, kraštovaizdžio architektas.

Ponia Monique Moser, meno istorikė, CNRS inžinierė ir Versalio Nacionalinės aukštosios kraštovaizdžio mokyklos DESS “Istoriniai sodai ir kraštovaizdžiai” atsakingoji darbuotoja. Parodos “Sodai, 1760-1820” komisarė. Knygos “Sodų istorija nuo Renesanso iki mūsų dienų” bendraautorė su Georges’u Teyssot, Flammariono leidykla.

Stéphanie de Courtois, Karališkojo daržo konservavimo įgaliotinė. Ruošia disertaciją apie Edouard’ą André (Palangos parko kraštovaizdžio architektą).

Kiti pranešėjai bus italai, belgai, anglai, vengrai ir rumunai.

Jie nušvies istorinius parkus Italijoje (Florencijoje – ponia Mariachiara Pozzana) ir Vengrijoje (Esterhazės parkas), gamtinius parkus Italijoje ir Ispanijoje, naujas erdves, pavyzdžiui, Edeno projektą Kornvalyje, Anglijoje, ir memorialines erdves, pavyzdžiui, “Trijų kultūrų sodą” Madride, Ispanijoje. Taip pat jie pakvies pasisakyti urbanistikos specialistus iš Vakarų (Liono ar Dižono Prancūzijoje) ir iš Rytų (Bukarešto Rumunijoje).

Europos Tarybai turėtų atstovauti José Maria Ballester, Kultūros, Gamtos ir kultūros vertybių paveldo direktorius, ir ponia Béatrice Selflagh, Kultūros vertybių komiteto pirmininkė.

Kelios dienos prieš prasidedant šiam seminarui, Lietuvos pirmininkavimo pabaigos ir Liuksemburgo pirmininkavimo pradžios proga Vilniuje įvyks Europos Tarybos ministrų konferencija.

Šia proga reikėtų šį pranešimą, išverstą į anglų ir lietuvių kalbas ir papildytą ekspertų padarytomis fotografijomis, įrašyti į kompaktinį diską ir, tarpininkaujant poniai Lydie Polfer, Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės Užsienio reikalų ministrei, išdalyti į Vilnių atvyksiantiems ministrams.

BIBLIOGRAFIJA

(1) Istoriniai Parkai ir Sodai Lietuvoje. Europos paveldo dienos 1999.

(2) Informacija apie Lietuvos parkus ir sodus. Terasono seminaras, 2000 metų rugsėjis. Spausdinamas prancūzų ir anglų kalbomis Europos Tarybos leidinyje “Carnets de Campagne”.

(3) ir (4) Baroko dailė Lietuvoje – Baroque Art in Lithuania. Lietuvos Dailės muziejaus parodos katalogas. 1996.

 

(5) Baroque in Lithuania. Vadovas. Baltos Lankos. 1996.

 

(6) La clinique des arbres. Communauté d’agglomération du Pays de Lorient. Commune de Gestel. Morbihan, France. Septembre 2001.

 

KŪRINIAI IR KONSULTACINĖS INTERNETO SVETAINĖS

Bendrieji dalykai

La Lituanie. Un des Pays Baltes. Algirdas Julien Greimas et Saulius Zukas. Baltos Lankos. 1993. Lietuvos padėties nepriklausomybės metais apžvalga.

Lituanie. Nature, histoire, culture, villes. R. Paknio Leidykla. 1997. Iliustruotas leidinys apie miestus ir vietoves.

Lietuva. Lithuania. Litauen. Firm VTF, 1998. Iliustracijos ir tekstai apie kai kurias svarbias Lietuvos kraštovaizdžius.

Lietuva. R. Paknio Leidykla. 2000. Fotografinis leidinys su trumpu tekstu lietuvių, vokiečių ir rusų kalbomis.

Šią informaciją papildo kai kurios interneto svetainės:

L’Encyclopédie Hachette. Article Lituanie. La carte. Les sites. les données.

http://www.encyclopedie-hachette.net/FRANCO/ARTICLES/cl 813.html

Dvišaliame bendradarbiavime dalyvaujančių universitetų ir miestų interneto svetainės.

La Lituanie.

http://www.bourges-univ-orleans.fr/usf/lituanie.htm

Lietuva

http://www.strasbourg.cci.fr/lituanie/accueil.htm

Asmeninė svetainė, pateikianti aktualijas apie visus Lietuvos aspektus, su knygynu

http://www2.omnitel.net/ramunas/Lietuva/

Lietuvos ambasada Paryžiuje, turinti informacinį tinklalapį

http://www.amb-lituanie-paris.fr

Apie Vilnių

 

Czechowicz. XIX amžiaus Vilniaus vaizdai. Nineteenth Century Sights of Vilnius. Baltos Lankos. 1995. XIX amžiaus sostinės fotografijos.

Vilnius. City guide. (Keletu kalbų). Tomas Venclova. R. Paknio Leidykla. 2001. Puikiai parengtas sostinės vadovas.

Vilniaus Old Town Renewal Agency išleido dokumentų rinkinį apie senąjį Vilnių.

Gamtiniai parkai

Bendrieji dalykai

 

Discover Nature. Welcome to the National and Regional Parks of Lithuania. Department of Forests and Protected Areas. 2000.

Protected Areas of Lithuania. Department of Forests and Protected Areas. 2000.

Specialieji veikalai ir brošiūros

Žemaitijos nacionalinis parkas. Parko direkcijos leidinys. 2001. Taip pat žemėlapis su komentarais.

Žemėlapiai su komentarais

 

South-West Lithuania. Area guide. Fea&turing Kaunas, Alytus, Jurbarkas and Kėdainiai.

Joniškis. Maps.

Interneto svetainės

 

Kursiu Nerija National Park.

http://www.nerija.lt/en/info

Valstybinis turizmo departamentas savo svetainėje pateikia išsamią informaciją apie gamtinius ir regioninius parkus

http://www.tourism.lt/nature/nature.htm

Aukstaitija National Park

http://www.tourism.lt/nature/parks/aukstaitija.html

Dzukija National Park

http://www.tourism.lt/nature/parks/dzukija.html

Trakai Historical-National Park

http://www.tourism.lt/nature/parks/trakainp.html

Kursiu Nerija National Park

http://www.tourism.lt/nature/parks/kursiunerija.html

Zemaitija National Park

http://www.tourism.lt/nature/parks/zemaitija.html

Istoriniai parkai

 

Plungė

Aplankykite Plungę. Welcome to Plungė. 1995.

Mano Gimtasis Miestas Plungė. Nuo 1850 Metų. My native town Plungésince 1850. 1999-2000.

Žemaičių dailės muziejus. 1997. Parko ir muziejaus istorija.

Rietavas

 

Rietavas Municipality.

Palanga

 

Palangos miestas išleido brošiūrą, pristatančią miestą lietuvių, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis, su turistiniais lankstinukais apie vietas, kur galima rengti konferencijas, ir kurortus.

Palangos Botanikos Parkas. Lankstinukas lietuvių, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis.

Jurbarkas

 

Jurbarkas. Map.

Discover Jurbarkas. 1997. Lankstinukas

Šiuolaikiniai parkai

 

Unikalių akmenų muziejus Mosėdyje. Unique Stone Museum in Mosėdis. Parką pristatanti brošiūra.

 

Interneto svetainė

 

Be svetainių, jau minėtų p. Alfredo Jomanto pranešime, viena svetainė skirta Europos parkui. Open-air of the Centre of Europe.

http://www.elnet.lt/menai/europarkas

Apie Edouard’ą André

Edouard’as André, 1840-1911. Ištrauka iš sodininkystės žurnalo 1911 metų lapkričio mėnesio numerio.

Edouard’as André (1840-1911). Botanikas-kraštovaizdžio architektas pasaulio keliuose. Vadovai: Florence André ir Stéphanie de Courtois. L’Imprimeur leidykla, 2001. Kolekcija “Sodai ir kraštovaizdžiai” (Vadovė Monique Moser). Isbn: 2-910735-35-4.

Didis keliautojas: nuo Lietuvos iki Bulgarijos, nuo Liverpulio iki Montevidėjo, daręs įtaką Liuksemburgo parkams, kompozicinio arba mišraus stiliaus gynėjas, Edouard’as André dirbo ir teorinį darbą; 1879 metais jis išleido veikalą, kurio sėkmė niekada neišblėso, būtent “Sodų menas”. Tai traktatas apie parkų ir sodų kompoziciją, kur jis puikiai derina ir apibendrina estetinius apmąstymus, įgyvendinimo būdus ir augalų pažinimą. 1998 metų balandžio mėnesio Turo kolokviumas – tai šio veikalo pratęsimas. Kaip pažymi Monique Moser, vis dar lieka daug klausimų. “Čia surinkti darbai duoda atsakymus į kai kuriuos klausimus, bet sykiu atveria daug naujų kelių, kuriuos reikės ištirti. Taigi dar kol kas, atrodo, sunku aiškiai apibūdinti specifinės Edouard’o André estetikos bruožus, lyginant jį su garsiausiais jo amžininkais. Gal jis buvo tobuliausias aplinkos eklektizmo atstovas, nors eklektizmo formulę jau buvo pateikęs Thouinas, kuriuo jis remiasi? Tiktai eklektizmą Edouard’as André patobulino, gindamas “mišraus stiliaus” taikymą. O gal jis buvo “akademikas”, kurį reikėtų statyti greta Dailės mokyklos gynėjų, tiktai sodų srityje? O gal jis grynas pozityvistas, dėmesį kreipęs visų pirma į “mokslinius” savo profesijos aspektus? O kas atsitiko “Edouard’o André mokyklai”, kurią mini istorikas Ernestas de Ganay? Be jokios abejonės, mes galėsime geriau apibrėžti šiuos klausimus geriau susipažinę su vietomis, kuriose dirbo šis kraštovaizdžio architektas. Būtina nuodugniau pastudijuoti XIX amžiaus parkus apskritai, ypač Antrosios Imperijos parkus, ar bent jau tuos, kurie išliko po pusę amžiaus trukusių naikinimų ir pertvarkymų. Iš to išplaukia šiuo požiūriu esminis, – kaip jau buvo minėta pradžioje, – sodų pirminių aprašų vaidmuo...” Du straipsniai, skirti Palangai: Regimanto Pilkausko “Edouard’o André darbai ir sodų architektūra Lietuvoje” ir Antano Sebecko, Vaivos Deveikienės ir Stepono Deveikio “Sodiniai Palangos parke Lietuvoje: Edouard’o André pasirinkimas”.  

PRIEDAI

1 priedas. Maršruto žemėlapis

2 priedas. Informacinės žinios apie parkus ir vietoves

3 priedas. Vadovavimo komiteto susirinkimo įžanginiai dokumentai, Paryžius, 2001 metų spalis

4 priedas. Leonardo programos aprašymas

Fotografiniai dokumentai

Fotografiniai dokumentai bus įrašyti į kompaktinį diską.

1 priedas. Maršruto žemėlapis

KULTŪROS KELIŲ INSTITUTO ISTORINIŲ PARKŲ IR SODŲ EKSPERTŲ VIZITAS LIETUVOJE 2001 06 08-13

Lietuvos Kultūros ministerija

Kultūros vertybių apsaugos departamentas

 

2 priedas. Informacinės žinios apie parkus ir vietoves

Kultūros kelių instituto istorinių parkų ir sodų ekspertų vizitas Lietuvoje 2001 06 08-13

Informacinės žinios apie parkus ir vietoves

Burbiškis

Įkurtas mecenatų Boženskių šeimos XIX amžiaus pabaigoje – XX pradžioje. Sovietiniais laikais parkas smarkiai nukentėjo, bet nuo 1990 metų jis restauruojamas, kaip ir visas pastatų ansamblis su K. Ilianskio statulomis, augalija, vandens sistema, meno kūriniais, ir atliks muziejaus funkciją. Burbiškis yra 31-as parkas pagal visų šalies parkų būklės įvertinimą. 28 hektarai.

Šeduvos Raudondvaris

Buvęs baronų Ropų dvaras. Sovietiniu laikotarpiu ansamblyje padaryta pseudorekonstrukcija. Ansamblis naudojamas masiniam turizmui. Išsaugota autentiška dalis. 33 hektarai. 58-as parkas.

Žagarė

Parkas įkurtas Naryškinų šeimos iniciatyva. Matomi įvairūs kūrybos periodai: senoji dalis išsaugojo prancūziško tipo parko pėdsakus, bet XIX amžiaus pabaigoje G.F. Kufaldas  ją pertvarkė ir išplėtė pagal anglišką stilių. Įspūdinga dendroflora. Parkas užima 77,85 hektarų teritoriją. Tai 10-as parkas.

Renavas

Šį parką per keletą etapų įkūrė Ronų šeima, o XIX amžiaus pabaigoje į abu Varduvos upės krantus anglišku stiliumi išplėtė Milžinskų šeima. Seniausia šalyje pušis, daug atvežtinių augalų. Name įrengtas regioninis muziejus, graži meno kūrinių kolekcija. 51,4 hektaro. 15-as parkas.

Plateliai – Žemaitijos nacionalinis parkas

Plateliai – tai Rusijos caro dovana Choiseulio de Gouffier šeimai, kuri ten gyveno ligi 1940 metų. Sovietiniu laikotarpiu parkas ir vietovė buvo sudarkyti, bet išsaugota keletas įdomių pastatų, kuriuose nacionalinio parko centras įkūrė savo būstinę. Parke yra įspūdingų augalų pavyzdžių, dviejų metrų storumo Raganų uosis. 17,3 hektaro. 116-as parkas.

Orvydai

Etnokultūrinių vizijų parkas, sukurtas Viliaus Orvydo.

Mosėdis

Tai etnokultūrinis gydytojo V. Intos darbas. Šiame parke eksponuojami visokių formų akmenys, yra įvairių kompozicijų mitologinėmis temomis, sujungtų su įdomiais natūraliais akmenimis. Turtinga ir reta augalija. 43-as parkas.

Plungė

Parką 1879 metais įkūrė kunigaikštis Mykolas Oginskis. Jis užima 58,3 hektaro. Sudėtinga kompozicija. Yra įspūdingų medžių, pavyzdžiui, Perkūno ąžuolas, mitologinis 1,5 metro storumo medis.

Rietavas

Įkurti Oginskių šeimos, dvaras, rūmai ir parkas XIX amžiaus pabaigoje patyrė šlovingiausią periodą. Būtent čia 1892 metais prasidėjo elektros istorija Lietuvoje. Rietave buvo įvestas ir pirmasis telefonas. Čia organizuojamos pirmosios žemės ūkio parodos Lietuvoje. Šis parkas ilgai buvo vienas didžiausių Lietuvos parkų, ligi to laiko, kol buvo sukurti kiti, G.F.Kufaldo ir E.F. André parkai. Sovietiniu laikotarpiu dvaras ir parkas buvo labai smarkiai sudarkyti. Keletą paskutiniųjų metų jie prižiūrimi ir renovuojami. 20-as parkas. 60 hektarų.

Kuršių Nerijos nacionalinis parkas

Visų pirma tai kultūrinis ir gamtinis parkas. Sodinti pušis, kad būtų apsaugotos kopos ir unikalus mikroklimatas, paragino lietuvių intelektualas L. Rėza ir jo draugai broliai fon Humboltai. Nacionalinio parko centras Nida garsi tuo, kad šią vietą labai mėgo Tomas Manas ir keletą metų rašė čia savo kūrinius. Ši vieta tam tikra prasme unikali ir etnokultūriniu požiūriu, nes joje yra kuršių etninės grupės “kapinės”  – ši tauta ir jos kultūra išnyko XIX amžiuje.

Palanga

E. André kūrinys. Pirmasis parkas pagal visų Lietuvos parkų būklės įvertinimą. Žiūrėti tekstą priede.

Kretinga

Aiškūs du kūrimo etapai. Geometrinis su retenybėmis – dviejų metrų storio ąžuolais – ir peizažinis su gerai išsilaikiusiu žiemos sodu, kurių Lietuvoje reta. Šiuo metu kenčia dėl abejotino naudotojo. Senajame name įsikūręs regioninis muziejus. 23-as parkas. 43 hektarai.

Švėkšna

Parką XIX amžiuje įkūrė Pliaterių šeima. Jame yra Lietuvoje labai retų augalų pavyzdžių. Subtilus planas jungia parką su kaimu ir šalia esančia bažnyčia. Įdomi vandens sistema ir puošyba. Deja, tai blogos privatizacijos pavyzdys. 19-as parkas.

Norkaičiai

Šiame parke esama Mažajai Lietuvai ypač būdingų pėdsakų. 153-as parkas.

Gelgaudų pilis

Vienas iš retų pilies parkų, kuris metams bėgant nebuvo “atnaujintas”. 1,6 metro storio Gelgaudo ąžuolas. 15,62 hektaro. 17-as parkas.

Raudonės pilies parkas

Tai didžiausias Lietuvoje pilies parkas, kuris buvo pertvarkytas daugelį kartų. Iš pilies bokšto atsiveria įspūdinga panorama. Gražus savivaldybės, regioninio parko ir pilyje įsikūrusios vidurinės mokyklos bendradarbiavimo pavyzdys. Dirbtinis malūno atskyrimas daro blogą įspūdį. Įdomus pažiūrėti malūnas privatizuotas. 27,36 hektaro. 9-as parkas.

Veliuona

Tai krašto gamtos, urbanizmo ir pilių liekanų vienovės pavyzdys. Išlikusi  klasicizmo periodo medinė vila, Lietuvoje beišnykstanti paveldo dalis. Parke yra dendrologinių retenybių. 17 hektarų. 76-as parkas.

Kauno Raudondvario pilies parkas

Kompleksiškai išplėstas parkas, matyti keletas etapų. Geometrinį parką Tiškevičių šeima pertvarkė į peizažinį parką, XIX amžiaus pradžioje darbams vadovavo architektas L. Anichinis. Sovietiniu laikotarpiu parkas buvo restauruotas. Dabar jam trūksta priežiūros, nes ten įsikūrusio Žemės ūkio instituto finansinė padėtis sunki. 4-as parkas. 15,41 hektaro.

Aukštoji Freda

XIX amžiaus parkas ir sodas. Antroje XIX amžiaus pusėje parkas ir namas smarkiai nukentėjo dėl caro armijos įtvirtinimų statybos. 1918 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradedamas kurti botanikos parkas, vadovaujant botanikui K. Regeliui ir architektui K. Rauthui. Sovietiniu laikotarpiu architektė D. Juchnevičiūtė parengė restauracijos projektą. Graži augalų kolekcija, puikiai išdėstyta ir pagyvinta vandens sistemos. 3-as parkas. 44,27 hektaro.

Trakų Vokė

Šis parkas, 1900 metais įsteigtas Tiškevičių šeimos, yra E. André kūrinys. Parkas išsidėstęs slėnyje palei upelio krantus. Sovietiniu laikotarpiu parkas ir ansamblis buvo sudarkyti, bet po keleto metų restauruoti. Dabar architekto H. Marconio statytų rūmų patalpose dirba Žemės ūkio instituto filialas. Dėl sunkios instituto finansinės padėties parkas labai blogai prižiūrimas. 29 hektarų parkas. 6-as parkas.

Lentvaris

Tai trečiasis E. André kūrinys Lietuvoje. Parkas originalus besimainančiu reljefu ir vandens sistema, turtinga puošyba ir augalija. Naudotojas nepajėgia jo prižiūrėti ir saugoti nuo vandalizmo, taisyti sovietmečiu padarytų klaidų. 20 hektarų. 7-as parkas.

Užutrakis

Antrasis E. André parkas Lietuvoje. Originalios kompozicijos parkas įrengtas Galvės ir Skaisčio ežerų pusiasalyje, iš kurio matyti Trakų pilis ir svarbus pastatų ansamblis. Dabar Trakų nacionalinis istorinis parkas atlieka priežiūros ir remonto darbus. Gana turtinga dendrologija. 83,5 hektaro. 5-as parkas.

Aukštadvaris

Originalus tuo, kad vystėsi prie piliakalnio, kuriam 2000 metų. Mažytis dvaras vystėsi amžiams bėgant, ypač XIX amžiuje. Malevskių šeima pertvarkė parką anglišku stiliumi ir įrengė vandens sistemą, regione pagarsėjusią upėtakių auginimu. Prieš keletą metų parkas grąžintas savininkams. Šiame parke mėgo leisti laiką Adomas Mickevičius. 74-as parkas.

Verkiai

Parkas užima 82,4 hektaro plotą, vienas seniausių Lietuvoje, įkurtas ikikrikščioniškuoju laikotarpiu. 1387 metais karalius Jogaila šį parką ir dvarą padovanojo Vilniaus arkivyskupijai. Parkas ir dvaras keletą kartų buvo pertvarkyti. Paskutinė didelė rekonstrukcija padaryta klasicizmo laikotarpiu, XVIII amžiaus pabaigoje, paskui parką anglišku stiliumi pagal Simonot projektą pertvarkė Vitgenšteinų šeima. Šiame parke yra seniausių užsieninės kilmės medžių. 2-as parkas.

REZIUMĖ

Palangos parke vyrauja nepaprasta gamtos turtų harmonija, kurią dar labiau pabrėžia originalus gamtos turtų naudojimas ir istorinė evoliucija keleto amžių bėgyje. Čia mitologija siejasi su mokslu, legendos tęsia ir papildo gyvąją istoriją, unikalus reliktinis pušynas derinasi su retais augalais, rūpestingai parinktais pasaulinio garso žinovų, archeologinis praeities menas jungiasi su šiuolaikinių menininkų indėliu. Žymiausias istorinis simbolis – Birutės kalnas, 1972 metais priskirtas prie valstybinės reikšmės archeologinių paminklų. Kalno vertė ir mitologinė aplinka įkvėpė naujesnių kūrybinių išraiškų (koplyčią, Lurdo atvaizdą, kompoziciją “Tau, Birute”).

Kompoziciniu požiūriu vieta rūmų statybai buvo pasirinkta gerai. Terasai padaryti panaudota pelkės žemė ir joje įrengti tvenkiniai su sala. Žiūrint nuo tvenkinių pusės, rūmai ypač išsiskiria. Jie paaukštinti 4,5 metro ir atviri iš abiejų pusių, todėl puikiai matomi nuo parko.

Feliksas Tiškevičius pasikvietė E. André, su kuriuo jį supažindino  architektas F. Svechtenas, daręs rūmų projektus. Jie kartu dirbo Poznanės kunigaikštystėje (Antaninos Tiškevič gimtinėje), kur atliko Samostrelo rūmų ir parko rekonstrukciją. Jo sūnus René Edouard’as André padėjo kurti projektus (jo indėlis labai didelis), XIX amžiaus pabaigoje jie keletą metų sodino medžius drauge su belgu Buyssens de Coulonu, sodo darbų prižiūrėtoju. Reikia pažymėti, kad tėvas ir sūnus André teikė didžiulę reikšmę Palangos reliktiniam pušynui; svarbiausia buvo neliesti pušyno, išsaugoti jo griežtumą ir didybę.

Verta pabrėžti, koks išradingas buvo projektas, pagal kurį nusausinta pelkė ir jos vietoje įrengtas tvenkinys, o derlinga žeme patręšti medžiai.

Palangos parko dendrofloros pasirinkimas ypatingas Lietuvai: 500 medžių, krūmų ir gebenių rūšių. Dėl to Palangos parkas laikomas peizažinio parko pavyzdžiu. Pagal jį mano dėstytojas dendrologas L. Čibiras sukūrė senųjų augalų tyrinėjimo ir adaptacijos metodologiją.

Labai gaila, kad nebuvo rastas originalus sąrašas, kuriuo naudojosi E. André. Išliko tik pusė augalų: dalis neatlaikė klimato sąlygų, vandalizmo, nepriežiūros karo metais. Pagal statistiką pokario laikotarpiu Palangoje buvo 225 rūšys ir formos (43 išaugusios stichiškai ir 212 užsieninių: iš jų 35 naujos, 12 abejotinų, 2 dingusios).

Vis dėlto aš manau, jog reikia ieškoti priemonių, kad Edouard’o André parkas būtų atnaujintas autentiškais augalais. Dėl šios priežasties galima pasakyti, kad Palangos parko dendrofloros kolekcija – tai tikras dendrologijos aukso fondas.

Parkas, neturintis lygių kraštovaizdžio požiūriu, architektūrine, dendrologine bei archeologine prasme ir istorinio paveldo reikšmingumu, tikrai nusipelno tarptautinio pripažinimo (beje, jis sukurtas keleto šalių specialistų).

Parko šimtmečio proga siūlau konferencijai parašyti rezoliuciją Lietuvos vyriausybei ir ICOMOS tarnybai ir pasiūlyti įtraukti Palangos parką į Pasaulio paveldo sąrašą.

Kęstutis Labanauskas

 

3 priedas

Vadovavimo komiteto susirinkimo įžanginis dokumentas, Paryžius, 2001 metų spalis

Europos Kultūros kelių institutas

Liuksemburgas, 2001 metų spalio 9 diena

Europos Sodų ir kraštovaizdžio kultūros centro europinės veiklos vadovavimo komitetas

 

Pirmas susirinkimas

Dienotvarkė ir darbo dokumentai

Dalyvių sąrašas

Spalio 22 diena, pirmadienis, nuo 9 val. 30 min. iki 18 val., Europos Tarybos būstinė, Paryžius

(55 avenue Kléber 75784 Paris Cedex)

Susirinkimo dienotvarkė:

 

Truputį daugiau nei prieš metus Terasone įvyko pirmasis Rytų ir Vakarų kraštovaizdžio architektų susitikimas.

Šis susitikimas siekė sudaryti pirmąjį sodų ir kraštovaizdžio darbų bei tyrinėjimų sąrašą Rytų Europoje (Bosnijoje ir Hercogovinoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Kroatijoje ir kt.) ir suvesti pedagoginės veiklos balansą. Taip pat jis turėjo suteikti informacijos apie prancūzų pedagoginę veiklą (Versalis, Bordo, Blua ir kt.) ir galimybę palyginti ją su dėstymu Rytuose.

Jis padėjo užmegzti asmeninius ryšius atskirų sričių specialistams: architektams, kraštovaizdžio architektams, už paveldą atsakingiems asmenims, dėstytojams, administratoriams, profesinių sąjungų atstovams, kultūros veikėjams – taip visada būna Europos Tarybos Kultūros kelių darbo grupėse.

Ir pagaliau jis įpareigojo Terasono kultūros centrą ir Institutą surengti vietų parinkimo ir įvertinimo misijas dviejose Centrinės ir Rytų Europos šalyse – Lietuvoje ir Vengrijoje: tose misijose dalyvavo architektė iš Florencijos Mariachiara Pozzana, architektė iš Bukarešto Claudia Constantinescu, Marie-Paule Baussan ir Michelis Thomas-Penette’as.

Be to, abu partneriai pradėjo ieškoti Europoje finansinių šaltinių, galinčių paremti būtinus veiksmus ir drauge kurti informacines priemones.

Siekdami sėkmingai vystyti savo veiklą, abu partneriai pajuto poreikį suvienyti Vadovavimo komiteto, kuris viską vertina kritiškai ir konstruktyviai, ir abiejų numatyto darbo programos partnerių pastangas.

Susirinkime spręsti tokie klausimai:

– Dalyvių pristatymas.  

– Abiejų partnerių numatytos veiklos pristatymas.  

– Pirmųjų vietų parinkimo misijų rezultatai. Neatidėliotini darbai ir veiklos rūšys. Mokomoji ir sensibilizacijos veikla.  

– Veiksmai, kurių reikėtų imtis siekiant prisidėti prie Europos Sąjungos pasiūlymų ir programų ir Europos Tarybos darbų.  

– Informacija ir komunikacija: susirinkimų dokumentai, informaciniai raštai, interneto svetainė.  

– Pasiruošimas antram susitikimui Terasone, kurio tema “Kraštovaizdžio atmintis. Memorialiniai sodai”.

Išvados ir darbo kalendorius

Dalyvių sąrašas (*):

Patricia CLEVELAND-PECK  

Žurnalistė  

Harelands Ashurst Wood  

UK-East Grinstead Sussex Rh 19 3SL  

Tel.: Forest Row (01342) 82 25 80.  

E-mail: patriciacp@mistral.co.uk

Claudia CONSTANTINESCU  

Architektė – Europos Tarybos ir Europos Kultūros kelių instituto ekspertė konsultantė  

Institut Prodomus S.A.  

Str. Nicolae Filipescu nr. 53-55, sector 2  

RO-70136 BUCURESTI  

Tel.: +00 40 1 211 66 54  

Fax: +00  40 1 211 38 45  

E-mail: caudia@digi.ro

Jean-Christophe BAILLY  

Filosofas  

Blua Gamtos ir kraštovaizdžio nacionalinės aukštosios mokyklos dėstytojas  

3, rue René Boulanger  

F-75010 PARIS

Michel BOULCOURT  

Kraštovaizdžio architektas  

Blua Gamtos ir kraštovaizdžio nacionalinės aukštosios mokyklos dėstytojas  

51bis, boulevard de Montmorency  

F-95170 DEUIL-LA-BARRE  

Tel.: +00 33 1 30 10 80 72  

Fax: +00 33 1 30 10 80 73  

E-mail: michel.boulcour@free.fr

Alfredas JOMANTAS  

Lietuvos Kultūros ministerija  

Kultūros vertybių apsaugos departamentas  

Tel.: +00 370 2 724 084  

Fax: +00 370 2 724 058  

e-mail: zai@is-lt

Alain RICHERT  

Kraštovaizdžio architektas  

Tel.: +00 33 1 43 57 16 77  

arba +00 33 2 33 36 93 20  

Fax: +00 33 2 3339 58 22

EUROPOS KULTŪROS KELIŲ INSTITUTAS

Michel THOMAS-PENETTE  

Direktorius  

Tour Jacob – Plateau du Rham  

L-2427 LUXEMBOURG  

Tel.: +00 352 241 250 Fax: +00 352 241 176  

E-mail: thopenet@club-internet.fr  arba
institut@culture-routes.lu  

Internet:     http://culture.coe.fr/routes  

                    http://www.culture-routes.lu/home.html

EUROPOS SODŲ IR KRAŠTOVAIZDŽIO KULTŪROS CENTRAS

Jean-Paul DUMAS  

Direktorius  

5, rue Marcel Michel  

F-24120 TERRASSON

Tel.: +00 33 5 53 50 13 80 Fax: 00 33 5 53 50 46 76  

E-mail: ecm.terrasson@wanadoo.fr

Marie-Paule BAUSSAN  

Misijos įgaliotinė

4 priedas

Leonardo programos aprašymas

Vakarų ir Rytų Europos kraštovaizdžio architektų  susitikimų metu paaiškėjo, kad vietinės valdžios instancijos visoje Europoje susidūrė su rimta parkų ir kultūrinio kraštovaizdžio  problema plėtojant turizmą, kultūrą ir paveldo politiką. Regionai ir municipalitetai turėtų iš tiesų būti pajėgūs spręsti šią problemą, sudarydami programas ir projektus, kurių tikslas – įvertinti “gamtinį” paveldą, kuriuo jie turės rūpintis, remdamiesi  kraštovaizdžio architektų pasiūlymais ir tyrinėjimais,  nes jiems vieniems dažnai sunku rasti geriausią sprendimą.  Taip pat svarbu suderinti  vietinių gyventojų gyvenimo kokybės gerinimo poreikį su turistinės pasiūlos įvairiapusiškumu, kurio tikisi svečiai.  Kai projektas įgyvendintas, dažnai iškyla problemų, į kurias nebuvo atsižvelgta parengiamuoju laikotarpiu, pavyzdžiui, kaip projektas prigis konkrečiame geografiniame ir ekonominiame kontekste, kokių tam reikės investicijų, kokios bus eksploatavimo pasekmės (išlaikymas; ilgalaikė atsakomybė; darbuotojų darbo kokybės ir profesinio lygio kėlimas) ir koks bus projekto marketingas ir komunikacija. Tai ypač būdinga šalims, kurių ekonominė situacija kinta (todėl ir pasirinkta Lietuva kaip projekto rėmėja) ir kurios ilgą laiką nepaisė tokio pobūdžio galimų pasekmių.  Lietuvos pasirinkimą taip pat lėmė tas faktas, kad vietinės šios šalies valdžios instancijų žinioje yra daugiau negu tūkstantis apleistų istorinių parkų, taip pat nemaža   regioninių gamtinių parkų, kuriais labai domisi turistai. Be to, kaip ES šaliai kandidatei, apsauga ir planavimas  Lietuvai yra itin svarbūs uždaviniai, kuriuos spręsti leidžia neseniai išėję įstatymai ir nuostatai.

Todėl projekto tikslas – geriau apibrėžti naują projekto tarpininko profesijos profilį ir  pagerinti dialogą tarp skirtingų profesijų atstovų ir tų, kurie priima sprendimus. Projektas taip pat numato darbuotojų kompetencijos gerinimą, atsižvelgiant į nuolatinį technikos vystymąsi ir į būtinybę prisiminti pamirštas technologijas, į geresnio valdymo ir animacijos politikos užtikrinimą.  Metodologinis projekto tikslas – pasidalyti patirtimi ir įgūdžiais ir geriau suprasti poreikius, susijusius su profesijų profiliais. Toks tikslas gali būti įgyvendintas rengiant darbo susitikimus ir tiriant konkrečius atvejus, pasirinktus partnerio šalyje. Pagrindinės temos: istoriniai parkai ir turizmas; šiuolaikiniai parkai ir naujovės; pamirštų technologijų atnaujinimas; šios srities specialistų apmokymas; nuoseklus parkų vystymas šalyse, kuriose vyksta ekonominiai pokyčiai; vietinių gyventojų sąmoningumo kėlimas. Pagrindinis siekis  – vystyti bendrą metodologiją ir naudoti ją kiekvienoje partnerių šalyje, rezultatus pateikiant duomenų bazėje, kuri būtų prieinama internetu, taip pat sudaryti praktinio pobūdžio žinyną žmonėms, priimantiems sprendimus, kad jiems būtų lengviau parinkti darbuotojus. Šia duomenų baze vėliau galėtų naudotis partneriai projekto mokymo programai sudaryti.

Paaiškinimai

Sensibilizacija – žmonių jautrumo žadinimas, sudominimas kokiais nors dalykais.

Valorizacija – kieno nors vertės pakėlimas.

Brain-storming - medžiagos rinkimas iš spontaniškų pasiūlymų.

Spausdinimo versija