En    
 
 
Šnipiškių g. 3, LT-09309 Vilnius, tel. 8 5 273 42 56, faks. 8 5 272 40 58, el.paštas: centras@heritage.lt   

Kultūrinis kraštovaizdis

Kultūriniu yra laikomas žmogaus sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis. Istoriniu vadinamas iki XX a. vidurio sukurtas kraštovaizdis – sisteminis kompleksas, kuriame yra integruota įvairių komponentų: kelių tinklas, žemės paviršiaus reljefo formų, želdynų, vandens telkinių, kitų statinių, istorinės žemėvaldos ir žemėnaudos objektų. Kaimo kultūriniame kraštovaizdyje atsispindi visos medžiaginės ir dvasinės etninės kultūros raiškos formos, regionų skirtumai, gyvoji tradicija. Kultūrinis Lietuvos regionų savitumas raiškiausiai atsiskleidžia išlikusiose kaimo kultūros paveldo objektų sankaupos vietose – istorinio kraštovaizdžio arealuose. Pavieniai statiniai retai atskleidžia kultūros tradicijas, jos geriausiai išlaikomos prižiūrint ir saugant regionus reprezentuojančias gyvenvietes ir jų grupes.

Geriausiai išlikusiems Lietuvos istorinio kultūrinio kraštovaizdžio arealams būdingas vidinis integralumas ir kompozicinė vienovė su gamtinio kraštovaizdžio struktūra. Reikšmingiausi šio kraštovaizdžio erdvių struktūros komponentai – senieji miesteliai, nemaža jų yra išlaikę net ikigotikinio laikotarpio struktūrų reliktų. Verčių kompleksiškumu šiame kraštovaizdyje išsiskiria dvarų sodybos. Ypatingas erdvinis kompozicinis ir semantinis vaidmuo tenka piliakalniams, daugelis jų yra neatsiejami nuo miestelių ir dvarų sodybų. Visos kraštovaizdžio dalys glaudžiai susietos – dvarų sodybas ir miestelius dažnai jungia bažnyčia, dvaro sodyba yra greta miestelio arba tarsi įaugusi į jį. Sakralinių statinių poveikio laukas neretai apima didelius arealus, kiti senieji statiniai, memorialinės vietos, monumentai, mažosios architektūros objektai yra tapę vietos reikšmės dominantėmis.

Savitos atskirų regionų istorinės sąlygos ir kraštovaizdžio įvairovė nulėmė tai, kad kultūrinio kraštovaizdžio kompleksinės sankaupos vietų ir pavienių reliktų sklaida Lietuvos teritorijoje nėra tolygi. Tankiausiai didžiausios sankaupos vietų yra išlikę vaizdingose gamtinėse teritorijose – kalvotosiose moreninėse ežeringose Rytų, Pietryčių bei Šiaurės vakarų Lietuvos aukštumose ir raiškiuose didžiųjų upių – Nemuno, Neries, Šventosios, Dubysos ir kt. – paslėniuose. Daugiausia archeologijos vertybių ir į Kultūros vertybių registrą įtrauktų mitologinių vietų yra išlikę Žemaitijos ir Aukštaitijos aukštumose, intensyviai žemdirbystei netikusiose vietovėse.

Ryškūs yra keli Lietuvos kaimo kultūrinio kraštovaizdžio raidos etapai: ikivalakinis, valakinis, vienkieminis, kolūkinis. Ikivalakinio kraštovaizdžio rudimentai, kurių išlikę nedaug, pasižymi išskirtiniu istoriniu informatyvumu. Juose esama archajiškiausio gyvenviečių tipo, kupetinio, ir seniausių vienkieminių kaimo gyvenviečių reliktų.

Labai vertingi yra dideli teritoriniai sisteminiai valakinio kraštovaizdžio dariniai: pagal 1557 m. Valakų įstatymą įkurti miesteliai ir bažnytkaimiai, dvarų sodybos, palivarkai, gatvinės rėžinės ir padrikosios kaimų gyvenvietės, gyvenamąsias vietas jungiantis kelių tinklas, feodalinės žemėvaldos ir rėžinės žemėnaudos liekanos. Nemažai dvarų sodybų buvo įkurta senųjų gyvenviečių vietose. Dvarų sodybos buvo išsidėsčiusios kas keli kilometrai, aplink jas buvo suformuoti ūkiniai padaliniai – palivarkų sodybos ir įkurdintos kaimų gyvenvietės. Dauguma palivarkų buvo įkurti vėliau nei dvarų sodybos, beveik visos palivarkų sodybos yra jau išnykusios arba smarkiai pakitusios. Gatvinės rėžinės gyvenvietės kūrėsi vykstant Valakų reformai ir po jos, bet jų plano ir erdvės struktūra buvo formuojama pagal Reformos įstatymo reikalavimus. Reliktinėse valakinėse kaimų gyvenvietėse, išlikusiose net šalia Vilniaus miesto ribos ir jo teritorijoje – Koplyčninkuose, Kazbėjuose, Vaidotuose ir kitur, išsilaikė unikali plano ir erdvės struktūra, jose tebėra archajiškos struktūros statinių ir senosios rėžinės žemėnaudos liekanų.

Valakinis kraštovaizdis Lietuvoje pradėjo nykti XIX a. viduryje ėmus kurti vienkiemius. Jį beveik visiškai sunaikino sparčiai įvykdyta 1923 m. Žemės reforma. Tik pietrytinėje Lietuvos dalyje, tarpukariu priklausiusioje Lenkijos Respublikai, vienkiemiai kūrėsi lėtai, dvarai nebuvo parceliuoti, todėl valakinis kaimo kraštovaizdis išliko mažai pakitęs. Šio istorinio kraštovaizdžio struktūros fragmentai su ikivalakinio ir vienkieminio kaimo elementais vyrauja Ignalinos, Šalčininkų, Švenčionių, Varėnos, Vilniaus rajonuose. Šiuo metu Pietryčių Lietuva yra vienas iš keleto unikalių Europos regionų, kuriuose iki šiol matoma viduramžiška kultūrinio kaimo kraštovaizdžio struktūra.

Vienkieminį kraštovaizdį beveik visoje Lietuvoje gerokai sunaikino 1966 m. pradėta visuotinė kolektyvizacija ir vienkiemių nukėlimas, tačiau daug vienkieminio kraštovaizdžio struktūros fragmentų su ikivalakinio ir valakinio kaimo reliktais iki šiol yra Alytaus, Anykščių, Lazdijų, Prienų, Zarasų rajonuose. Kitų Lietuvos rajonų teritorijose yra išlikę įvairių istorinio kultūrinio kraštovaizdžio fragmentų, tarp kurių nėra vieno vyraujančio tipo. Kauno, Kėdainių, Klaipėdos, Kretingos, Kupiškio, Panevėžio, Radviliškio rajonuose, kurių lygumos ir našios dirvos buvo tinkamiausios kolūkinei žemdirbystei, iš ikisovietinio laikotarpio agrostruktūros beveik nieko neišliko.

Šiuo metu itin vertingi kaimo kultūrinio kraštovaizdžio arealai yra saugomi penkiuose nacionaliniuose ir trisdešimtyje regioninių Lietuvos parkų. Šios teritorijos pasižymi kompleksiškumu ir autentiškumu, jų kultūros paveldas neatskiriamas nuo vertingo gamtinio kraštovaizdžio. Čia esančioms urbanistikos vertybėms saugoti yra įsteigti urbanistiniai, o etnografiniams kaimams – etnokultūriniai draustiniai. Išskirtinės vertės archeologijos, istorijos, urbanistikos, architektūros, dailės ir gamtos vertybių kompleksas saugomas Trakų istoriniame nacionaliniame parke.

Kraštovaizdžio erdvės struktūra neatskiriama nuo joje vykstančios ir ją formuojančios veiklos. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos jūros regiono šalyse, tradicinės veiklos kaimo teritorijose nuosmukis vis didėja. Didžiausia grėsmė kyla šalia didžiųjų miestų išlikusioms kultūrinio kraštovaizdžio teritorijoms, kur dažniausiai yra vaizdinga gamtinė aplinka, – jos tampa gyvenamaisiais miestų rajonais ir vasarnamių zonomis. Miestų plėtimosi prevencija laikoma vienu svarbiausių Baltijos regiono plėtros tikslų. Lietuvoje vis dar galima išsaugoti autentiškesnį nei kitose Baltijos jūros regiono šalyse kaimo paveldą, nes šiame Europos regione tik Lietuvoje ir Lenkijoje dar nėra įvykdyta esminė žemės ūkio restruktūrizacija.

Pastaraisiais metais yra tvarkomi svarbiausi Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio objektai – piliakalniai, dvarų sodybos, senovės laidojimo vietos, sakraliniai statiniai. Dvarų paveldo išsaugojimo programos įgyvendinimas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių planą. Siekiama remti žemės ūkį, ieškoma būdų savininkams ir naudotojams kompensuoti atliktų paveldo objektų tvarkybos darbų išlaidas, plėtoti kultūrinį ir kaimo turizmą. Tačiau gyvą istorinį kraštovaizdį išsaugoti kaip organizmą galima tik stiprinant tradicines vietos bendruomenes, saugant nematerialųjį kultūros paveldą, gaivinant senuosius verslus ir amatus. Tik autentiškame kultūriniame kraštovaizdyje gali būti sėkmingai puoselėjama gyvoji etninė kultūra.

Spausdinimo versija