En    
 
 
Šnipiškių g. 3, LT-09309 Vilnius, tel. 8 5 273 42 56, faks. 8 5 272 40 58, el.paštas: centras@heritage.lt   

Lietuvos kryždirbystė

Tradiciniai lietuvių liaudies mediniai paminklai – kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės – nuo seno yra neatskiriama Lietuvos peizažo dalis, o kryždirbystė, kaip tradicinio liaudies meno šaka, apima ne tik paminklo padarymą, kūrėjo talentą bei meistriškumą, bet ir su tuo paminklu susijusius papročius, apeigas, pastatymo tikslus.

Liaudies medinį paminklą sudaro architektūrinės konstrukcijos, dekoras, skulptūrėlės, kalvių nukalti geležiniai kryžiai, puošiantys statinio viršūnę, kartais net tapyti paveikslai. XIX a. tokių paminklų būta kone kiekvienoje sodyboje, pakelėse, laukuose, kaimuose, net miškuose, o ką jau kalbėti apie kapines ir bažnyčių šventorius.

Paprotys statyti kryžius Lietuvoje atsirado priėmus krikščionybę, todėl suprantama, kad meninėje statinio struktūroje subtiliai dera ikikrikščioniškosios kultūros elementai ir savitai interpretuoti krikščioniškosios sakralinės dailės stiliai.

Kiekvieno Lietuvos etnografinio regiono liaudies mediniai paminklai turi savitumų. Pavyzdžiui, tik Dzūkijoje randamas ypatingas kryžmiško kryžiaus siluetas – jis yra apversto trikampio, kurį sudaro susikirsdami su skersiniu Kristaus kankinimo įrankiai ietis ir ilgakotis kirvis, pavidalo. Aukštaičiai kryžiaus konstrukciją apipina gausybe pjaustinėtų, daugiausia kiaurapjūvių, augalinių ir geometrinių ornamentų, tarp kurių komponuojamos skulptūrėlės. Išskirtinis Aukštaitijos bruožas – trijų, rečiau keturių aukštų gausiai ornamentuotas stoginis kryžius, paprastai vadinamas stogastulpiu. Senovinio vienaaukščio stogastulpio atmainų galima pamatyti ir kituose regionuose. Suvalkijoje kryždirbystės raida kiek kitokia nei visoje Lietuvoje. Čia kryžių dekoro struktūroje dėmesį patraukia augaliniai motyvai, saviti aukšti postamentai. Žemaičių kryžių forma, dydis įvairuoja, tačiau labiau mėgstami aukšti, masyvūs statiniai, jų dekoras santūrus.

Šv. Benedikto, arba dvikryžmiai, kryžiai, liaudyje vadinti karavikais, statomi ypatingomis progomis, ypač prašant apsaugos nuo maro (dėl to jie dar vadinami maro kryžiais). XX a. pirmojoje pusėje juos imta statyti ir svarbiomis tautos gyvenimo progomis. Jų būta visoje Lietuvoje, bet daugiausia išliko Dzūkijoje ir Žemaitijoje. Dzūkijoje jie labai aukšti, palyginti negausiai dekoruoti, Žemaitijoje – žemesni, kartais visai nepuošti, tik su simbolinėmis raidėmis ant stiebo ir skersinio. Puošniausi dvikryžmiai kryžiai yra Raseinių, Tauragės apylinkėse.

Visuose regionuose galima rasti koplytėlių prie medžių – pakelėse, atokiau nuo sodybų, net miško tankmėje, tačiau daugiausia jų būta Suvalkijoje.

Visur būta ir koplytstulpių, ypač jie būdingi Žemaitijai. Koplytstulpį sudaro stulpas, paprastas ar profiliuotas, ir koplytėlė su geležiniu kryžiumi viršuje, į kurią dedamos skulptūrėlės. Koplytėlių formos ir dydžiai labai įvairūs. Senųjų daugiausia išliko Žemaitijoje, tik vietoje neišlikusių skulptūrėlių yra įdėtos dabartinės, daugiausia masinės gamybos.

Tik žemaičiai statė koplytėles ant žemės ir jose „apgyvendindavo“ daugybę šventųjų skulptūrėlių. Tai pačių įvairiausių formų ir dydžių pastatėliai – nuo paprasto vos metro aukščio „namelio“ iki kelių metrų aukščio sudėtingos architektūros statinių, bažnyčių ar koplyčių kopijų. Kai kurios laikomos stebuklingomis, jose net yra aukų dėžučių.

Klaipėdos kraštas, ypač Neringa, išsiskiria ypatingos formos antkapiniais paminklais – krikštais. Tai nedidelės dekoruotos lentos. Kai kurie mokslininkai juos tiesiogiai sieja su senuoju nekrokultu ir senaisiais tikėjimais.

Tradicinis liaudies paminklas neįsivaizduojamas be skulptūrėlių, kurios atskleidžia paminklo paskirtį ir statytojo ketinimus. Tai yra liaudies meistrų išdrožti išraiškingi Kristaus, Švč. Mergelės Marijos, šventųjų skulptūriniai atvaizdai.

Šventųjų pasirinkimą lėmė paminklo vieta, intencijos. Nukryžiuotojo atvaizdas, kaip krikščioniškojo tikėjimo simbolis, buvo būdingas kiekvienam sakralinio turinio paminklui ir naudojamas netgi šalia kitų Kristaus skulptūrų – Nazariečio, Rūpintojėlio, kryžių nešančio Kristaus ir t. t. Beveik kiekviename paminkle yra ir Dievo Motinos skulptūrėlė, iš jų populiariausi Pietos, Švč. Mergelės Sopulingosios, Švč. Mergelės Maloningosios atvaizdai. Sodybose vyrauja jų šeimininkų globėjų šv. Jurgio, šv. Antano, šv. Juozapo ir kitų skulptūrėlės. Laukuose stovinčiuose paminkluose rasime šv. Izidoriaus statulėlių, kaimų, miestelių aikštėse – koplytstulpių su šv. Florijono, kartais – šv. Agotos skulptūromis (šie šventieji saugojo nuo gaisrų), prie upių, ežerų, tiltų – koplytstulpių, koplytėlių su šv. Jono Nepamuko, Kristaus krikšto arba šv. Jono Krikštytojo skulptūromis (apsisaugojimui nuo nelaimių prie vandens ir pan.).

Dabartinė Lietuvos kryždirbystės panorama dėl naujai statomų kryžių yra įvairi, nuolat kintanti. Joje vyrauja paminklai, pastatyti praėjusio amžiaus antrojoje pusėje ir jau dabartiniame amžiuje. Jų fone nepaprastą reikšmę turi išlikę senieji gyvi tradicijų liudytojai. Pastaruoju metu yra padaryta palyginti nemažai jų kopijų, kurios pastatytos senųjų vietoje, o patys paminklai užkonservuoti ir perkelti į muziejų fondus, neveikiančias koplyčias ir pan.

Savitą kryždirbystės dalį sudaro medinių paminklų sankaupos – kūrybinėse stovyklose sukurtų paminklų ansambliai, kurie dėl juose vyraujančios pasaulietinės tematikos vadintini mažąja liaudies architektūra arba liaudies monumentalistika, ir savaime susiformavę kryžių kalneliai.

Daugumos paminklų ansamblių paskirtis – memorialinė. Be pirmojo ansamblio, Ablingos, paminėtinas „Čiurlionio kelias“ (jo paminklai Varėnos–Druskininkų keliui suteikia ypatingos nuotaikos), folklorinio, rekreacinio pobūdžio „Raganų kalnas“ Juodkrantėje, liaudies dainų motyvais sukurtas „Žmogui – taiką!“ Šalčininkėliuose (Šalčininkų r.) ir kt. Atgimimo metais ansambliuose atsirado krikščioniškų siužetų, tradicinių formų. Iš naujųjų ansamblių išsiskiria „Atminties takas“, sukurtas Birštone, „Biliūno kelias“ – Anykščių rajone, Maironio tėviškės – Raseinių rajone ir ypač – Domeikavoje (Kauno r.) dar nebaigtas kurti Tautos kančių memorialas. Rokiškyje baigiamas kurti Liongino Šepkos parkas.

Įvairiu laiku susiformavę kryžių kalneliai kartais dar vadinami apžadų, šventosiomis vietomis ir pan. Jie paprastai ima formuotis religiniu ar istoriniu atžvilgiu išskirtinėse vietose: ant piliakalnių, prie stebuklingų šaltinėlių, Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietose ir pan. Atgimimo metais atsirado kalnelių partizanų žūties vietose. Žmonės iš artimiausių apylinkių ar net visos Lietuvos stato ten kryžius kaip maldavimo, padėkos ženklą.

Visame pasaulyje garsėja prie Šiaulių esantis Kryžių kalnas, kuriame yra keli tūkstančiai kryžių. Sovietiniais metais keliskart sulygintas su žeme, jis netrukus vėl apaugdavo naujais kryžiais. Pastaraisiais dešimtmečiais, ypač po popiežiaus Jono Pauliaus II vizito, Kryžių kalnas yra tapęs savotišku lietuvių kryždirbystės simboliu.

Kitas garsus, taip pat ne kartą sunaikintas ir vėl atsigavęs, yra Panų kalnas (Telšių r.), stovintis net nuo karų su švedais laikų.

Paprotys mediniu paminklu pažymėti ne tik mirusiojo kapą, bet ir savo sodybą, kaimą, svarbų gyvenimo įvykį, pareikšti prašymą ar padėką, pagarbinti lietuvio sąmonėje yra taip įaugęs, kad net per ilgus draudimų laikotarpius (40 metų po 1863 m. sukilimo ir sovietinės okupacijos) neįstengta jo sunaikinti. Todėl ir šiandien Lietuva tebėra savotiška kryždirbystės ekspozicija po atviru dangumi, UNESCO įrašyta į Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą.

Spausdinimo versija