En    
 
 
Šnipiškių g. 3, LT-09309 Vilnius, tel. 8 5 273 42 56, faks. 8 5 272 40 58, el.paštas: centras@heritage.lt   

Pasaulio paveldo objektai Lietuvoje

Lietuvos Respublika į UNESCO (Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) buvo priimta 1991 m. Viena iš šios organizacijos veiklos sričių – pasaulio materialaus ir dvasinio paveldo išsaugojimas ateities kartoms. 1992 m. Lietuva prisijungė prie UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos, o 2004 m. – prie Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos.

1994 m. prie visai žmonijai reikšmingų šedevrų buvo priskirtas ir pagal atrankos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ii ir iv kriterijus į šį sąrašą įtrauktas Vilniaus istorinis centras – XIV–XVIII a. susiformavusi 359,5 ha teritorija. Šiandien pripažįstama, kad klestėjimo laikotarpiu Vilnius darė įtaką viso Vidurio Rytų Europos regiono šalių kultūrai ir architektūros raidai, o jame esantys paveldo objektai yra išskirtiniai architektūrinio ansamblio ir kraštovaizdžio tipo pavyzdžiai.

Viena gražiausių Europos sostinių vadinamas miestas nuo seno garsėjo tolerantiškumu. Šiame labiausiai į rytus nutolusiame Vakarų Europos kultūros židinyje derėjo ir Rytų, ir Vakarų kultūrų tradicijos, mieste ir jo prieigose kūrėsi įvairių konfesijų ir tautybių gyventojai.

Seniausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio ir kultūrinio centro gyvavimo etapą reprezentuoja Vilniaus pilių valstybiniame kultūriniame rezervate esantis gynybinių įtvirtinimų ir reprezentacinių pastatų kompleksas, XVI a. trečiajame dešimtmetyje gynybine siena apjuostas istorinis branduolys.

Amžiams bėgant Vilniaus istorinis centras sparčiai plėtėsi, ir nors jis ne kartą nukentėjo nuo gaisrų ir karų, iki mūsų dienų yra išlikę viduramžiams būdingas radialinis planas, netaisyklingas gatvelių tinklas, nepasikeitęs užstatymo pobūdis, architektūros ir gamtinės aplinkos dermė.

Vilniaus senamiestyje išlikę autentiški gynybinės, gyvenamosios, reprezentacinės, sakralinės paskirties statiniai turi gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo bruožų. Jo architektūrai būdingas ir savitas kelių stilių susiliejimas į darnią estetinę visumą. Vietos dvasią kuria miesto panoramoje žvilgsnį traukiantys XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje susiformavusios originalios Vilniaus baroko mokyklos stilistinius ypatumus išsaugojusių bažnyčių kupolai, santūriai didinga klasicistinė architektūra.

Šiandien pasauliniame kontekste Vilniaus senamiestis – tai ne tik konkrečios civilizacijos palikimas, bet ir išskirtinės kultūrinės gyvensenos tradicijos liudininkas.

2000 m. į Pasaulio paveldo sąrašą buvo įrašyta Kuršių nerija. Šis daugiau nei per 200 metų žmonių rankomis sukurtas kultūrinis kraštovaizdis pagal atrankos į Pasaulio paveldo sąrašą v kriterijų buvo pripažintas išskirtiniu tradicinio įsikūrimo, žemės arba jūros naudojimo pavyzdžiu tam tikroje teritorijoje. Unikalaus grožio Kuršių nerijos kultūrinis landšaftas – nuolatinės gamtos veiksnių ir žmogaus kovos rezultatas.

Prieš 5000 metų iš smėlio pertekliaus gamtos suformuotą Kuršių nerijos reljefą žmonės pradėjo keisti dar XIV a. Šiuo laikotarpiu čia ėmė rastis sėslių gyvenviečių tinklas, intensyvėti ūkinė veikla. XIV–XVIII a. siauroje Kuršių marių ir Baltijos jūros skalaujamoje sausumos juostoje dėl nuolatinio medžių kirtimo ėmė irti nusistovėjusi gamtinė pusiausvyra – susidarė keliaujančios smėlio kopos. Slenkantis smėlis vieną gyvenvietę pavertė dykuma. Siekiant sustabdyti eroziją XVIII a. pabaigoje buvo pradėti milžiniški darbai, nulėmę Kuršių nerijos išskirtinumą pasaulyje. Tuomet, stengiantis sulaikyti slenkančias smėlio kopas, neleisti pakisti nerijos paviršiui, buvo įrengiami sutvirtinimai, dirbtinės reljefo užtvaros, sodinami želdiniai. Taip žmonės sustabdė eroziją, smėlio pustymą, sutvirtino Didžiųjų kopų virtinę, per visą neriją suformavo Baltijos pajūrio apsauginį kopagūbrį. Šiuo metu tai yra vienintelė pasaulyje tokio dydžio (98 km ilgio ir 0,4–4 km pločio) teritorija, kurioje daugiau nei pusė želdyno pasodinta žmonių. Dėl ypatingų gamtinių sąlygų Kuršių nerijos reljefo tvirtinimo ir apželdinimo darbai tebėra svarbūs ir dabar.

Vėjo pustomų slenkančių kopų yra išlikę ir saugoma Naglių, Grobšto gamtos rezervatuose, Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje. Be kultūrinio kraštovaizdžio, Kuršių nerijoje yra saugomi nepaprastomis sąlygomis susiklosčiusią žmonių gyvenseną atskleidžiantys archeologijos, istorijos, urbanistikos, architektūros paveldo objektai.

Žmonių veikla lėmė ir 2004 m. į Pasaulio paveldo sąrašą pagal atrankos į Pasaulio paveldo sąrašą iii ir iv kriterijus įrašytos Kernavės archeologinės vietovės unikalumą. Ši teritorija – tai kultūrinę civilizacijos tradiciją liudijantis objektas ir išskirtinis tam tikro žmonijos istorijos laikotarpio pastatų, architektūrinio ansamblio ir kraštovaizdžio tipo pavyzdys.

Kernavėje esantis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas atspindi Neries slėnyje buvusios gyvenvietės raidos etapus nuo senojo akmens amžiaus iki XIII–XIV a. Rašytiniuose šaltiniuose Kernavė pirmą kartą paminėta 1279 m. Tuo metu tai buvo Pajautos slėnyje įsikūręs pagoniškas viduramžių miestas su centriniame piliakalnyje įtvirtinta kunigaikščio rezidencija. Šis politinis ir ekonominis centras, kuriame klestėjo prekyba, vystėsi profesionaliai dirbančių meistrų puoselėjami amatai, buvo sunaikintas 1390 m. per kryžiuočių antpuolį. Vėlesnė gyvenvietė ėmė kurtis aukštutinėje terasoje – dabartinio Kernavės miestelio vietoje. Ten, kur buvo senasis viduramžių miestas, yra išlikę nesuardytų kultūrinių sluoksnių nuo XIV a. pabaigos, dėl to buvo galima rekonstruoti urbanistinį miesto karkasą, atkurti gyventojų kasdienybės fragmentus.

Šiuo metu Valstybinio kultūrinio Kernavės rezervato teritorija yra 194,4 ha dydžio. Joje saugoma 18 archeologijos, istorijos ir architektūros paveldo objektų. Teritorijoje esantys penki įtvirtinti piliakalniai – tai Baltijos jūros regione analogų neturintis žmonių sukultūrinto ir gynybai pritaikyto žemės paviršiaus pavyzdys. Šis kompleksas ne tik liudija čia buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės didybę, bet ir daro išskirtinį estetinį poveikį kraštovaizdžiui.

Kernavės archeologinė vietovė su čia išlikusiais paskutinės Europoje pagoniškos valstybės viduramžių miesto gyvenseną atspindinčiais artefaktais unikali ir tuo, kad joje esančios laidojimo vietos bei kiti archeologiniai radiniai patvirtina pagoniškosios ir krikščioniškosios kultūrų sandūrą ir sambūvį.

2005 m. kaip tam tikros epochos ar apibrėžtos kultūrinės erdvės įtakų kaitą technologijų raidos srityje atspindinti vietovė (ii kriterijus), išskirtinis reikšmingo žmonijos istorijos laikotarpio technologinio ansamblio tipo pavyzdys (iv kriterijus) ir su visuotinę reikšmę turinčiomis idėjomis susijęs objektas (vi kriterijus) į Pasaulio paveldo sąrašą buvo įrašytas Struvės geodezinis lankas. Šis mokslo pažangą liudijantis objektas – tai Tartu (Estija) universiteto profesoriaus astronomo Friedricho Georgo Wilhelmo Struvės (1793–1864) vardu pavadinta 1816–1855 m. sudaryta daugiau nei 2820 km ilgio trianguliacijos grandinė, besitęsianti nuo Fugleneso (Norvegija) iki Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros Ukrainoje. Seniausioji šio lanko dalis sudaryta 1816–1821 m. Vilniaus gubernijoje. Šioje teritorijoje projektavimo ir matavimo darbus atliko carinės kariuomenės karininkas Carlas Tenneris (1783–1859).

Gauti dienovidinio lanko matavimo rezultatai buvo reikšmingas mokslo laimėjimas, jie dar beveik šimtmetį naudoti skaičiuojant Žemės elipsoido parametrus. Šis projektas yra puikus daugelio šalių mokslininkų ir valdovų bendradarbiavimo mokslo pažangos labui pavyzdys. Vertinant šį paveldo objektą vi kriterijus buvo pritaikytas atsižvelgus į tai, kad Struvės geodezinio lanko atsiradimą nulėmė nuolatinis žmogaus siekis ir noras tirti ir pažinti jį supantį pasaulį, o nustatyti tikslius planetos elipsoido parametrus skatino Isaaco Newtono teorija, kad Žemės rutulys nėra visiškai taisyklinga sfera.

Šiuo metu dešimtyje Europos valstybių yra saugomi 34 skirtingai pažymėti Struvės geodezinio lanko punktai (Lietuvoje jie yra Gireišiuose, Meškonyse ir Paliepiukuose).

Pasaulinio pripažinimo sulaukė ir dvasinis lietuvių tautos palikimas. 2001 m. pasaulyje analogų neturinčiu, gyvą tradiciją liudijančiu ir unikalia kultūrine raiška pasižyminčiu žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru buvo pripažinta Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika, 2003 m. – Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų švenčių tradicija ir simbolika.

Į Pasaulio paveldo ir Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašus įrašyti Lietuvos Respublikoje esantys objektai patvirtina, kad amžiams bėgant šalyje vyko ir dabar vyksta ypatingi, visai žmonijai reikšmingi kultūriniai procesai.

Spausdinimo versija