En    
 
 
Šnipiškių g. 3, LT-09309 Vilnius, tel. 8 5 273 42 56, faks. 8 5 272 40 58, el.paštas: centras@heritage.lt   

Lietuvos klasicistinė architektūra

XVIII a. antrojoje pusėje Abiejų Tautų Respublikoje prasidėjęs politinis chaosas skatino reformų paieškas. Švietėjų, aukštinusių proto ir mokslo galią, sąjūdis Europoje sukėlė kultūros ir visuomenės gyvenimo poslinkius. Lietuvoje atsirado periodinė spauda, 1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną buvo įvykdyta švietimo reforma. Visuomenės gyvenimo permainos paskatino domėtis antikos ir renesanso menu. Europoje kilo nauja meno srovė – klasicizmas (iš lot. classicus „pavyzdinis“; kartais jis dar vadinamas neoklasicizmu). Šio meno kūrėjai, laikęsi antikos ir renesanso principų, siekė darnos, absoliutaus grožio ir tobulumo, kurie suteiktų žmogui pusiausvyrą ir ramybę. Architektūroje pastatų ir ansamblių planavimui būdinga simetrija, sukurta stačiakampėmis ir kvadratinėmis struktūromis, naudojant orderines sistemas, kolonų portikus ir trikampius frontonus. Buvo statomi naujo tipo pastatai: mokyklos, teatrai, arklių pašto stotys, prekybos namai ir kt.

Klasicizmo stiliaus pradžia Lietuvoje laikomi 1770 m., kuriais iš Romos atvyko architektas Carlo Spampani (1740–1783). Daugelyje Europos šalių klasicizmas gyvavo iki 1830 m., o Lietuvoje – ilgiau, iki 1860 m. Išskiriami du Lietuvos klasicizmo raiškos laikotarpiai, kurių riba yra 1795 m. – Abiejų Tautų Respublikos trečiasis žemių padalijimas ir Lietuvos prijungimas prie Rusijos imperijos. Pirmojo laikotarpio pradžios architektūrai būdinga baroko ir klasicizmo formų sintezė, o jo pabaigoje stilius tapo brandžiausias, susikūrė Vilniaus klasicizmo mokykla. Lietuvoje formavosi nuo karaliaus dvaro nepriklausomas, ilgaamžėmis architektūros tradicijomis grindžiamas klasicizmas, išsiskyręs meniniu formų saikingumu, kuklesne pastato vidaus ir išorės puošyba, santūresne raiška. Labai trumpai naująjį stilių Lietuvoje taikė iš kitur atvykę architektai. Visuomenėje architektūros prestižą kėlė jau nuo 1770 m. Vilniaus universitete dėstytas praktinis, o nuo 1773 m. – ir teorinis architektūros kursas. 1793 m. buvo įsteigta Architektūros katedra. Joje studijavo būsimieji Vilniaus klasicizmo mokyklos kūrėjai: Laurynas Gucevičius (1753–1798), Mykolas Angelas Šulcas (1769–1812), Karolis Podčašinskis (1790–1860) ir kt.

Būdingus ankstyvojo klasicizmo pastatus, paskatinusius tolesnę klasicizmo architektūros plėtotę Lietuvoje, sukūrė iš Varšuvos apie 1768 m. atvykęs Martynas Knakfusas. Tai Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčia (1774–1789), kurios didžiojo dorėninio orderio kolonų portikas užsibaigia frontonu su lenktomis voliutomis šonuose, laužytu mansardiniu stogu uždengti Paežerių dvaro rūmai (1795–1799), grynų ankstyvojo klasicizmo formų Vilniaus universiteto Astronomijos observatorijos priestatas (1782–1788), Verkių rezidencinio ansamblio oficinos, Sulistrovskių (S. Skapo g. 4), de Reusų (S. Daukanto a. 2 / Liejyklos g. 5), Abramavičių (Didžioji g. 36) rūmai Vilniuje. Ankstyvojo klasicizmo formas ir vėlyvojo baroko kompoziciją Kauno rotušės fasaduose ir bokšte 1771–1780 m. sėkmingai suderino čekų kilmės architektas Jonas Matekeris. Ramia didybe dvelkia Augustino Kosakausko apie 1778 m. rekonstruoti Vilniaus pranciškonų vienuolyno rūmai, kurių fasaduose yra daug baroko elementų: sudvigubinti piliastrai, karpyto silueto frontonai, suapvalinti kampai. Panašių derinių gausu ir pagal jo projektą 1780–1824 m. pastatytoje Žemaičių Kalvarijos Švč. Marijos apsilankymo bažnyčioje.

Jau XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje ankstyvojo klasicizmo formos pakito, atsirado dalių ir visumos proporcijų darna, orderinės sistemos formuojami pastatai įgijo aiškų funkcionalų geometrinį tūrį, monumentalų siluetą. Ankstyvasis klasicizmas perėjo į brandaus vilniškojo klasicizmo etapą. Prie šio stiliaus kūrimo ypač daug prisidėjo L. Gucevičius. Per trumpą, bet labai intensyvų kūrybos laikotarpį jis sukūrė brandžiausius Vilniaus klasicizmo architektūros pastatus, kuriuose savitai derino ramų didingumą, proporcingumą bei dekoro saikingumą ir sugebėjo juos susieti su gamta bei jau esamais statiniais. 1781 m. L. Gucevičius iš M. Knakfuso perėmė Verkių ansamblio kūrimo darbą: suprojektavo didingus simetriško plano su trimis rizalitais centrinius rūmus (neišlikę), kompaktiško tūrio administracinį pastatą (Jeruzalės g. 45), arklidžių kompleksą su didžiojo orderio šešių kolonų portiku pagrindiniame fasade ir simetriško plano, santūrių proporcijų paviljoną (Žaliųjų ežerų g. 37 ir 53), parke stovėjusią smuklę, malūną, kitus ansamblio pastatus, suprojektavo parką. Dirbdamas Verkiuose, L. Gucevičius suprojektavo dar du svarbiausius Vilniaus visuomeninius pastatus – Rotušę ir Katedrą. Dėl sukilimo ir politinių permainų abiejų statyba buvo baigta tik po architekto mirties.

Dviejų aukštų beveik kvadratinio plano Vilniaus rotušė buvo statoma 1785–1799 m. Monumentalus šešių dorėninių kolonų portikas su žemu trikampiu frontonu pagrindiniame fasade, atsuktame į Didžiąją gatvę, tapo pagrindiniu šios Senamiesčio dalies akcentu. Pirmame aukšte buvo keturiais kvadratinio plano stulpais apribota vidaus kiemą primenanti svarstyklių patalpa, į kurią buvo įvažiuojama iš šonų. Miesto administracijai skirtose antro aukšto patalpose į akis krinta iškilmingas klasicistinis dekoras.

1782 m. prasidėjo beveik du dešimtmečius su pertraukomis vykę Vilniaus katedros rekonstravimo darbai, kuriuos po L. Gucevičiaus mirties užbaigė M. A. Šulcas. L. Gucevičius paliko buvusios gotikinės šventovės vidaus sienas, simetriškai Šv. Kazimiero koplyčiai pristatė zakristiją, o priekinėje pastato dalyje suprojektavo dvi koplyčias be kupolų. Kampinius akcentus ir pagrindinio tūrio šonuose pristatytas koplyčias jis galerijomis sujungė su šoninėmis kolonadomis. Didybės ir iškilmingumo pastatui suteikia pagrindinio fasado šešių dorėninių kolonų portikas, praturtintas Tommaso Righio (1727–1802) sukurtomis barokinėmis skulptūromis ir reljefais. Katedros pastatas – tai lietuviškojo klasicizmo šedevras, turėjęs įtakos tolesnei Lietuvos šventovių statybai.

L. Gucevičiaus amžininkai stengėsi projektuoti taip, kaip jis, o dvarų ar bažnyčių statytojai ir užsakovai kūrė legendas, kuo žymusis architektas prisidėjo prie konkretaus pastato atsiradimo. Taigi galima sudaryti ilgą sąrašą klasicizmo pastatų, kurių autoriumi be jokio dokumentinio pagrindo laikomas L. Gucevičius: tai yra Antazavės, Buivydžių, Cirkliškio dvarų rūmai, Rokiškio dvaro oficinos, Leibočico namai Vilniuje, Vokiečių g. 16, Maišiagalos, Jonavos, Čiobiškio, Cirkliškio, Buivydžių, Sudervės bažnyčios ir kiti objektai.

1790 m. L. Gucevičius parengė Vilniaus miesto vakarinės ir pietvakarinės dalių topografinį planą, tapusį tolesnio sostinės planavimo pagrindu. Svarbiausias klasicistinio miesto plano elementas buvo kompozicijos ašis, jungusi pagrindinius objektus. Toje ašyje buvo suplanuojama turgaus aikštė, aplinkui plėtojamas stačiakampis gatvių tinklas. Nauji planavimo principai taikyti po gaisrų perplanuojant gyvenvietes (Kamajai, 1745), rekonstruojant miesto centrą (Eišiškės, 1760–1765; Seda, 1765), vykdant esminį perplanavimą ekonomikos sumetimais (Šiauliai, 1774), plečiant miestą naujoje teritorijoje (Rokiškis). Perplanuojant miestų centrus aikštėse buvo statomi įspūdingi prekybos namai su kolonadomis, portikais (Adutiškyje, Žagarėje, Sedoje, išliko tiktai Rokiškyje), smuklės (Žeimelyje, Maišiagaloje). XIX a. antrojoje pusėje kai kurie miestai buvo pertvarkyti taikant rusų miestų plano principus, t. y. buvo taikoma stačiakampė (Tauragė, Kaunas) arba vėduoklės (Trakai, Zarasai, Rietavas) plano schema.

Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu, nusižiūrėjus į Vilniaus katedros architektūrines formas, Mielagėnuose, Nedingėje, Onuškyje, Taujėnuose, Vidiškiuose ir kitur buvo pastatyta bebokščių bažnyčių su portikais. Toliau buvo laikomasi brandaus klasicizmo tradicijų, be to, dėl Rusijos įtakos atsirado ampyro, o nuo 1830 m. – romantizmo bruožų. Įspūdingiausius vėlyvojo klasicizmo pastatus suprojektavo Vilniaus universiteto auklėtiniai M. A. Šulcas ir K. Podčašinskis. M. A. Šulcas savitai interpretavo klasicizmo formas, nesiekė monumentalumo. Jo pastatai funkcionalūs, ekonomiški, ampyrui artimų proporcijų. 1807–1811 m. M. A. Šulcas suprojektavo Vilniaus universiteto pastatus: Aulos (Kolonų salės) fasadą Skargos kieme, Anatomikumą (Maironio g. 12; nuo 1861 m. – Skaisčiausios Dievo Motinos soboras), Chemijos kolegiją su rotondine auditorija (A. Volano g. 2 / Šv. Mykolo g. 7), pritaikė profesorių butams namą Didžiojoje g. 1 (vadinamasis Franko namas), suprojektavo klasicistinį jo fasadą, sukūrė originalų buto S. Skapo g. 13 interjerą, dekorui panaudojęs įvairių orderių sistemas, jų sudedamąsias dalis ir augalinius motyvus. Be to, 1802–1812 m. jis suprojektavo akmens mūro Vabalninko sakralinių pastatų ansamblį (bažnyčią, 14 stacijų koplyčių, varpinę), Antašavos dvaro rūmus ir kleboniją. Vilniaus universiteto architektu nuo 1819 m. dirbęs K. Podčašinskis perdirbo Šv. Jonų bažnyčios interjerą, sukūrė Aulos, Profesorių skaityklos interjerus. Pagal jo projektą Vilniuje, Pylimo gatvėje, 1830–1835 m. iškilo grynų klasicizmo formų Evangelikų reformatų bažnyčia su šešių korintinių kolonų portiku. Jo suprojektuotiems Tuskulėnų, Jašiūnų dvarų rūmams būdingos ampyro su romantizmo apraiškomis formos. K. Podčašinskis vykdė didingiausio Lietuvos vėlyvojo klasicizmo ansamblio – Vilniaus generalgubernatoriaus rūmų, 1816–1819 m. suprojektuotų Vasilijaus Stasovo, statybos darbus. Griežtai simetrinio plano su abiem reprezentaciniais fasadais rūmų kompozicija būdinga rusų ampyrui, šie rūmai yra vieninteliai tokie Lietuvoje. Vėlyvojo klasicizmo plano struktūrą ir fasadų formas yra išlaikę Chodkevičių (Didžioji g. 4, rekonstruoti apie 1825 m.), Tiškevičių (Trakų g. 1 / Pylimo g. 26, rekonstruoti 1790, 1840, apie 1860 m.) rūmai Vilniuje.

Klasicizmo laikotarpiu buvo rekonstruota, perplanuota ir naujai sukurta daugybė dvaro sodybų ir ansamblių. Sodybų planavimui būdinga ašinė kompozicija, kai pagrindinė judėjimo linija nukreipiama reprezentacinio centro – rūmų link. Pagrindinis sodybos pastatas – stačiakampio plano rūmai su klasicistiniais portikais, rūmų priekyje – parteriai su simetriškai abiejose pusėse išdėstytais pastatais; sodybas supa peizažiniai parkai, kuriuos praturtina vandens telkiniai. Originali kompozicija – miestelio aikštė jungia bažnyčią ir dvarą – būdinga Rokiškio dvaro sodybai, didingo Pakruojo dvaro ansamblio ryški ašinė kompozicija, tiesiogine jungtimi su miesteliu išsiskiria Joniškėlio dvaro sodyba. Dvarų rūmų planui būdinga simetrija, fasadams – kolonų portikai, trikampiai frontonai (Raguvėlės, Bartkuškio), vienaukščiai rūmai turi mezoninus (Šumsko, Čiobiškio, Leipalingio, Dūkšto). Rūmuose, kartais su iškyša į parko pusę, yra puošnios šokių salės (Rokiškio, Pakruojo, Paežerių, Šumsko), patalpos suplanuotos anfiladiškai. Nors veikiami laiko ir netekę šeimininkų dvarai labai nukentėjo, daugelio jų išorė išlaikė brandaus klasicizmo formas, ir jie yra svarbi klasicistinio Lietuvos kultūros paveldo dalis.

Spausdinimo versija