En    
 
 
Šnipiškių g. 3, LT-09309 Vilnius, tel. 8 5 273 42 56, faks. 8 5 272 40 58, el.paštas: centras@heritage.lt   

Žydų atminties vakaras Plungėje

2013-10-02

2013 m. rugsėjo 27 dieną Plungės viešojoje bibliotekoje vykęs žydų atminties vakaras “Paskutinis pasivaikščiojimas po žydiškąją Plungė“ sudomino daug miesto gyventojų. Bibliotekos salė vos sutalpino visus vakaro dalyvius, atėjusius ne tik į Mašos Rolnikaitės naujausios knygos „Kam žmogui veidrodis?“ pristatymą, bet ir apžiūrėti didelės fotografijų parodos. Paroda buvo parengta iš trijų dalių: senosiose nuotraukose užfiksuotos prieškario metų žydų gyvenimo akimirkos Plungėje, antra parodos dalis skiriama iki šių dienų išlikusiems žydų namams, su nuorodomis, kam tie namai priklausė iki karo ir kas jose buvo įkurta (krautuvė, Žydų liaudies bankas, gimnazija ir kt.), o trečia parodos dalis pasakoja apie kiekvienais metais liepos mėnesį vykstančius nužudytų Plungės žydų pagerbimo minėjimus Kaušėnuose prie memorialo Holokausto aukoms.

Advokatas H. Rolnikas gyveno ir dirbo Plungėje. Tik prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis su šeima persikėlė gyventi į Vilnių. Holokausto metu žuvo jo žmona ir trys sūnūs. Advokatas H. Rolnikas ir dvi dukros, Miryam ir Maša, liko gyvi. Maša Rolnikaitė po karo mokėsi M. Gorkio literatūros institute Maskvoje, ištekėjo ir kartu su vyru persikėlė gyventi į Sankt Peterburgą. Visose M. Rolnikaitės knygose, kurios išverstos į 18 pasaulio kalbų, yra pasakojama apie Lietuvos žydus ištikusią katastrofą. Ji rašo rusų kalba. 2012 m. išleistą M. Rolnikaitės knygą „Kam žmogui veidrodis?“ iš rusų kalbos išvertė Danutė Serapinienė, o knygos leidimą rėmė Izraelio nacionalinė savanorių organizacija YAD SARAH. Vakaro metu Plungės „Saulės“ gimnazijos gimnazistai, Teatro studijos dalyviai, vadovaujami Dainoros Gedvilienės, skaitė knygos ištraukas, pasakojančias apie laimingą ir nerūpestingą mažos mergaitės gyvenimą mažame miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta. Tas miestelis gali būti ir prieškario Plungė, kurioje anuomet beveik pusė gyventojų buvo žydai.

Idilė baigėsi, kai prasidėjo karas ir masinės žudynės. Rašytoja, gyvenanti Sankt Peterburge, internetu pasveikino vakaro dalyvius, nuoširdžiai dėkodama renginio organizatoriams. Rašytojai kalbant, ekrane buvo rodomos jos pačios ir jos šeimos nuotraukos. Vertėja D. Serapinienė kalbėjo ne tik apie knygos vertimą, bet ir apie ilgus metus trunkančią pažintį su gerbiama rašytoja. D. Serapinienė papasakojo apie M. Rolnikaitės šeimos tragišką likimą – visi šeimos nariai, išskyrus vieną brolį kuris gyveno Paryžiuje ir ten buvo nacių nužudytas, karo metais buvo uždaryti Vilniaus gete. 1943 m. rudenį likviduojant Vilniaus getą, mama ir mažieji broliukai buvo pasmerkti mirčiai. O Mašos, jo sesers Miryam bei tėvo dar laukė konclagerio siaubas. Vakare dalyvavo ir rašytojos klasės draugė Irena Augūnaitė, buvusio Plungės burmistro K. Augūno dukra, kuri po karo pirmoji parašė laišką Mašai į tuometinį Leningradą ir sulaukė atsakymo. Dabar šis rašytojos laiškas klasės draugei Irenai saugojamas „Saulės“ gimnazijos Tolerancijos centro archyve.

Vėliau vyko fotografijų parodos „Plungės žydai: paprasto gyvenimo štetle akimirkos“ pristatymas. Kalbėjo istorikas Bronius Pocius, Plungės rajono savivaldybės specialistė Vitalina Šidlauskienė, prisiminimais apie žydų kilmės draugus, po karo iš evakuacijos grįžusius į Plungę, dalijosi žurnalistė ir klubo „Oginskių dvaro bičiuliai“ pirmininkė Milda Muralienė. Fotografė Kristina Paulauskaitė vakaro dalyviams priminė neseniai Lietuvos žydų bendruomenės vadovės Fainos Kukliansky pasakytus žodžius, kad patys Lietuvos žmonės tinkamai neįvertina lietuvių, karo metais rizikavusių savo ir savo šeimos gyvybėmis ir gelbėjusių mirčiai pasmerktus žydus. K. Paulauskaitė pasiūlė Plungėje sodinti Atminties sodą Plungės rajone gyvenusiems žydų gelbėtojams ir pakvietė vakaro dalyvius pasodinti kiekvienam gelbėtojui po obelį su lentele, kurioje būtų užrašytas jo vardas ir pavardė. Žmonės labai mielai sutiko įsijungti į Atminties sodo kūrimo darbus, jei savivaldybė skirs žemės plotelį mieste.

Paskui žmonės labai atidžiai apžiūrėjo fotografijų parodą ir labai džiaugėsi senose nuotraukose atpažinę savo klasės ar kiemo draugus, po karo dar gyvenusius Plungėje. Buvo ir tokių parodos lankytojų, kurie sakė namuose turį nuotraukų, kuriose yra nufotografuoti jų pažįstami žydų kilmės plungiškiai ir panoro nuotraukų kopijas padovanoti bibliotekoje kaupiamam Žydų istorijos archyvui, papasakoti savo prisiminimus.

Zita Paulauskaitė

Spausdinimo versija