En    
 
 
Šnipiškių g. 3, LT-09309 Vilnius, tel. 8 5 273 42 56, faks. 8 5 272 40 58, el.paštas: centras@heritage.lt   

Švenčionių rajone 1863-ųjų sukilimo įvykiai atgimė prasminguose renginiuose

2013-09-25

Šiemet kaip ir kiekvienais metais rugsėjo mėn. Švenčionių rajone vyko renginiai, skirti Europos paveldo dienoms. 2013 m. Europos paveldo dienų tema „Epochų ženklai“ – ypatingas dėmesys skiriamas su 1863 m. sukilimu susijusiems kultūros paveldo objektams. Kadangi Švenčionių rajono teritorijoje yra nemažai istorinių objektų, menančių prieš 150 metų vykusio sukilimo mūšius ir jiems vadovavusius ar dalyvavusius žmones, šiems paveldo objektams ir buvo skirtas didžiausias dėmesys.

Vykdant projektą „1863 m. sukilimo atminties vietomis“, kurį remė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, rajone buvo organizuota keletas renginių. Rugsėjo 14 d. – išvyka į Antaliedę, kur buvo aplankyti kapai ir pagerbti žuvusieji 1863 m. sukilimo kovose bei prisiminti 1863 m. sukilimo įvykiai Švenčionių krašte. Rugsėjo 15 d. – žygis „1863 m. sukilimo pėdsakus menančiomis vietomis“, kurio metu kultūros paveldo objektus Strūnaičio ir Cirkliškio seniūnijose pristatė Nalšios muziejaus vyr. specialistė informacijai ir edukacijai Nadežda Spiridonovienė.

Rugsėjo 14-osios išvykos pirmoji stotelė – Januliškio Šv. apaštalo Tado (Judo) bažnytėlė, kur Mišias už žuvusiuosius aukojo Švenčionėlių parapijos klebonas Edmundas Paulionis. Renginyje dalyvavo 2012 m. S. Rapolionio premijos laureatas Valentas Šiaudinis, parengęs leidinį „1863 m. sukilimas Šiaurės Rytų Lietuvoje“, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Antanas Kulakauskas, Švenčionėlių „Žeimenos“ bendruomenė, Švenčionėlių bažnyčios choras, Švenčionėlių miškų urėdijos atstovai, Kaltanėnų seniūnas Tomas Rokickis, būrelis mokytojų, mokinių ir rajono visuomenės atstovų, kuriems įdomi ir svarbi mūsų krašto istorija. Dar prieš Mišias pagrindinė šio renginio organizatorė – Kultūros skyriaus vyr. specialistė Giedrė Viščionytė trumpai papasakojo apie Januliškio bažnyčią, kuriai istorija taip pat nepašykštėjo nei atšiaurių vėjų, nei skersvėjų, tačiau tikinčiųjų bendruomenės ir miškų urėdijos pastangomis ji vėl gyvena visavertį gyvenimą.

Po Mišių visi renginio dalyviai autobusu ir automobiliais keliavo per Labanoro girią, gėrėdamiesi įspūdingais antros pagal dydį Lietuvos girios peizažais. Į 1863 m. sukilimo kovas žyminčias vietas lengvai gali nukeliauti kiekvienas, nes miško keliukais veda aiškios nuorodos, o miškininkų prižiūrimais keliukais nesunku privažiuoti bet kokiu automobiliu.

Prie paminklo mūšiuose žuvusiems 1863 m. sukilėliams dr. A. Kulakauskas įdomiai apžvelgė, kaip Lietuvoje keitėsi požiūris į šį sukilimą, pažymėjo, kokias neigiamas ir teigiamas pasekmes Lietuvai turėjo šis pralaimėtas sukilimas. Nors prastokai ginkluotas sukilimas ir buvo pralaimėtas bei carinės kariuomenės žiauriai numalšintas – dauguma jo vadų ir dalyvių arba žuvo mūšiuose, arba po to buvo pakarti, tūkstančiai bent kiek prisidėjusių – ištremti, bet po sukilimo Lietuvos valstiečiai žemės gavo maždaug 20 proc. daugiau negu Rusijoje. Neigiamas dalykas – prasidėjęs keturis dešimtmečius trukęs spaudos lietuviškais rašmenimis draudimas, lietuviškų mokyklų uždarymas ir visa kita lietuvių nutautinimo politika. Nors, pasak A. Kulakausko, kad ir kiek stengėsi caro valdžia vykdyti rusifikavimo politiką, išguiti katalikus iš valstybės gyvenimo (draudė jiems dirbti mokytojais ir kitus valstybinius darbus), tai ne itin pavyko – į stačiatikybę Vilniaus ir Kauno gubernijose perėjo tik apie 30-40 tūkst. žmonių. Na, o Užnemunė, tuo metu priklausiusi Lenkijai, liko ganėtinai lietuviška, nes ten caro valdžia leido mokyti lietuvių kalbos ir net skirdavo stipendijas lietuviams inteligentams mokytis Maskvoje. Tuo buvo siekiama išugdyti Rusijai palankius lietuvius inteligentus, tačiau tai nepavyko – didžiuosiuose Rusijos universitetuose mokslus baigę lietuvių inteligentai tapo Lietuvos tautinio atgimimo pradininkais, atsiribojusiais ir nuo Rusijos, ir nuo Lenkijos.

Labai daug istorinės medžiagos apie 1863 m. sukilimą surinkęs V. Šiaudinis daugiausia kalbėjo apie sukilimo vadus, dalyvius ir mūšius Švenčionių krašte. Švenčionių kraštas sukilimui davė du vadus – Čechovičių iš Paulinavo dvaro prie Sarių (jo provaikaitė ir dabar gyvena Švenčionėliuose) ir Maleckį iš Sidariškių dvaro (prie Linkmenų). Anuo metu kiekvieno dvarininko garbės reikalas buvo išleisti sūnus į karo mokyklą.

Švenčionėlių bendruomenė „Žeimena“ ant sukilėlių ir jų vadų kapų padėjo vainikus, susirinkusieji uždegė žvakeles, o Švenčionėlių bažnyčios choras giedojo tautines giesmes.

Pabaigoje – susikibę rankomis sugiedojo „Lietuva, brangi“ ir „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“. Garbiems svečiams buvo įteiktos atminimo dovanos.

Rugsėjo 15 d. vyko moksleivių žygis po 1863 m. sukilimo vietas. Žygio dalyvius Strūnaityje, prie seno malūno , kuris priklausė Strūnaičio dvarui, su muzika pasitiko kaimo kapela. Istorikė Nadežda Spiridonovienė kalbėjo apie šiose apylinkėse vykusius sukilimo įvykius. Strūnaityje gyveno ir turėjo dvarą Konstantinas Maslovskis, kuris rėmė sukilėlius, paaukojo 3000 rublių sukilėliams ginklų įsigyjimui. Žygio dalyviai buvo supažindinti su malūnu, bažnyčia, kurią fundavo Maslovskis. Bažnyčios klebonas leido apžiūrėti bažnyčios požemiuose palaidotų Strūnaityje gyvenusių didikų kriptas. Toliau kelias vingiavo miško takais, kuriais manoma vaikščiojo ir 1863 m. sukilėliai. Švenčionių rajono 13-os šaulių kuopos šauliai, kad žygio dalyviams neprailgtų šešių kilometrų kelias inscenizavo užpuolimą ir išbandymus, kurie susieti buvo su to meto veiksmais. Žygiaiviai pasiekė Cirkliškį, aplankė buvusį dvarą, kurio kalvėje buvo kalami ginklai 1863 m. sukilimo dalyviams. Kalvėje kalvis Zigmas Kliševičius leido patiems moksleiviams išbandyti kalvystės darbą. Žygis gyvai atskleidė 1863 m. sukilimo dvasią.

Renginių dalyviai džiaugėsi turiningai praleidę dienas ir turėję gerą progą susipažinti su svarbiais istoriniais įvykiais, palikusiais pėdsakus kultūros paveldo objektuose.

Spausdinimo versija