En    
 
 
Šnipiškių g. 3, LT-09309 Vilnius, tel. 8 5 273 42 56, faks. 8 5 272 40 58, el.paštas: centras@heritage.lt   

2004 02 20 įsakymas Nr.35 “Dėl etnoarchitektūros vertinimo kriterijų ir tvarkos patvirtinimo"

KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGOS DEPARTAMENTO

PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJOS

DIREKTORIAUS

Į S A K Y M A S

2004 m. vasario 20 d. Nr. Į-35

Vilnius

DĖL ETNOARCHITEKTŪROS VERTINIMO KRITERIJŲ IR TVARKOS

PATVIRTINIMO

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37) 7 straipsnio l dalies l punktu, atsižvelgdama į Valstybinės paminklosaugos komisijos pritarimą (2003-04-22 Nr.vll-119-(6.5.)) ir Kultūros paveldo centro teikimu,

tvirtinu Etnoarchitektūros vertinimo kriterijus ir tvarką (pridedama).

 

Direktorė  Diana Varnaitė

 

PATVIRTINTA

Kultūros vertybių apsaugos departamento

prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos

direktoriaus 2004 m. vasario mėn. 20  d.

įsakymu Nr. Į - 35

ETNOARCHITEKTŪROS VERTINIMO KRITERIJAI IR TVARKA

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Lietuvos etnoarchitektūra yra savaimingai susiformavusi etno architektūra s objektų visuma, išreiškianti regionų ir atskirų bendruomenių kultūrą, ilgalaikę raidą, sąveiką, socialinę savastį.

2. Etnoarchitektūros nekilnojamojo kultūros paveldo objektai yra neprofesionaliosios architektūros statiniai, sodybos ir kaimo gyvenvietės, suformuoti remiantis tradicine būsto ir gyvenamosios aplinkos samprata. Dauguma jų yra medžio konstrukcijų pastatai, sodybos ir kaimų gyvenvietės, kuriose vyrauja mediniai statiniai. Dauguma etnoarchitektūros objektų buvo sukurti iki XX a. vidurio, tačiau etno architektūrai gali būti priskiriami ir vėliau pastatyti objektai, jei jų bendrasis pavidalas tapatus tai vietai būdingiems etnoarchitektūros objektams. Į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (toliau - Registras) gali būti įrašomi etnoarchitektūros objektai, tęsiantys senąsias tradicijas, jei turi daugiau nei 30 metų.

3. Etnoarchitektūros tradicija yra būdas, kuriuo bendruomenė kuria savo aplinką. Ją sudaro bendruomenei būdingi ilgalaikiai grožio, patogumo, tvirtumo principai, iš kartos į kartą perduodami kraštovaizdžio  formavimo  ir statybos būdai,  su jais  susietos  statybos vietos pasirinkimo, teritorijos paruošimo, statybos medžiagų atrankos ir apdorojimo žinios ir įgūdžiai. Nuo etnoarchitektūros tradicijos neatsiejamos yra kitos su statyba ir aplinkos formavimu susijusios   nematerialaus   paveldo   apraiškos:   statybos   papročiai,   statybos   medžiagų   ir gyvenamosios aplinkos naudojimo, tvarkymo ir priežiūros būdai bei įgūdžiai.

II. ETNOARCHITEKTŪROS OBJEKTŲ KULTŪRINĖS VERTĖS KRITERIJAI IR JŲ TAIKYMAS

4. Etnoarchitektūros     vertinimo     kriterijai     taikomi     atrenkant     vertingiausius etnoarchitektūros nekilnojamojo kultūros paveldo objektus ir svarbiausias etnoarchitektūros tradicijas.

5. Etnoarchitektūros objektų kultūrinės vertės kriterijai atskleidžia pagrindinius šių objektų vertės aspektus, leidžia juos išreikšti sutartine balų sistema. Taikant kriterijus objektai klasifikuojami, sudaromi jų hierarchiniai sąrašai.

6. Autentiškumas:

6.1. Autentiškumas yra tikrumas, tapatumas prigimčiai, objekto estetinių, medžiaginių, tektoninių, funkcinių savybių tikrumas. Tai prioritetinis etnokultūros objekto vertės požymis. Autentiškomis laikomos ne tik objekto pirminės savybės, bet ir jo raidoje įvykę perstatymai ir pakeitimai, jei jie nemenkina objekto estetinės vertės, yra įvykdyti naudojant tradicines statybos medžiagas ir tradicinius statybos būdus.

6.2. Autentiškumas  pasireiškia  objekto   forma,   aplinka,   medžiaga,   statybos  būdu, naudojimu.

6.3. Objekto formos autentiškumas nustatomas įvertinant, ar jo planas, tūriai, erdvės sandara, fasadų proporcijos ir atskiri elementai darniai siejasi tarpusavyje bei sudaro vieningą kompoziciją. Darniais laikomi tradiciniai, tam tikrame regione sąlyginai stabilūs objekto tipui būdingi formos ypatumai. Vertingomis laikomos ne tik pirminio laikotarpio, bet ir visuose objekto  raidos   etapuose   susiklostę  formos  bruožai, jei jie  nemenkina  objekto  visumos architektūrinės darnos.

6.4. Etnoarchitektūros objektų kultūrine, vertę didžiąja dalimi lemia jų sąryšis su gamta, aplinkos autentiškumas. Aplinka dažniausiai yra didesnė nei objekto sklypas. Ją sudaro visa su objektu vizualiai susieta erdvė. Objekto prasminis suvokimas, o dažnai ir jo fizinės galimybės išlikti taip pat priklauso ir nuo aplinkos naudojimo būdo. Pavienių etnoarchitektūros objektų kultūrinę vertę žymiai sumažina juos supančioje erdvėje atsiradę vizualiai agresyvūs naujadarai.

6.5. Medžiagos autentiškumo kriterijus atskleidžia prigimtines etnoarchitektūros savybes. Svarbiausi   etnoarchitektūros   objektų   medžiagų   autentiškumo   bruožai   -   vietinė   kilmė, paprastumas, natūralumas, dažnai - neatsparumas fiziniam poveikiui. Objekto raidoje atsiradusių naujų jo dalių medžiaga laikoma autentiška, jei jos rūšis, sandara, faktūra, spalva atitinka pirmines autentiškų formų medžiagines savybes, nors ir neturi pirminei medžiagai būdingos paviršiaus patinos (laiko ženklų).

6.6. Su medžiagų vietine kilme ir neatsparumu fiziniam poveikiui susieti tradiciniai statybos  bruožai:  racionalumas, praktiškumas,  galimybė vienus  elementus  pakeisti  kitais. Daugumai etnoarchitektūros objektų būdingi statybos būdai leidžia greitai ir be didelių sąnaudų objektą restauruoti, rekonstruoti ar atkurti. Autentiškiems medžiagų paruošimo ir apdorojimo būdams naudoti tradiciniai darbo įrankiai. Objekto raidoje atsiradę nauji autentiški elementai dažniausiai yra tokios pačios medžiagos, tų pačių matmenų ir formos bei įtvirtinti tokiu pačiu būdu, kaip ir buvusieji. Jiems paruošti, apdailinti ir jungti naudotos tradicinės technologijos.

6.7. Paskirties autentiškumą lėmė ūkio struktūra, gyvensena, tradicijos. Jei objekto naudojimo būdas ir intensyvumas keitėsi jo raidoje, autentiška laikoma ta paskirtis, kuri buvo svarbiausiame objekto raidos laikotarpyje, yra ryškiausia jo dabartinėje formoje ir medžiagoje.

6.8. Vertingiausiuose objektuose didžiąja dalimi yra išlikęs glaudus ryšys su gamta, autentiška vieta, objekto pavidalas, medžiagos, paskirtis, tradicinių statybos būdų apraiškos.

6.9. Objektų tvarkymo būdai parenkami siekiant išsaugoti jų autentiškumo požymius. Siekiama įvertinti tiek dabar, tiek ateityje juos veiksiančius išorės ir vidaus veiksnius.

7. Kompleksiškumas:

7.1. Kompleksiškumas yra bendrų bruožų, kompozicinio vientisumo pasireiškimas.

7.2. Etnoarchitektūros objektai yra sisteminio komplekso - kraštovaizdžio sudėtinės dalys, susietos tiek tarpusavyje, tiek su visu kraštovaizdžiu. Todėl etnoarchitektūros vertępilniausiai išreiškia ne pavieniai pastatai, o regionus reprezentuojantys kompleksiniai objektai: kaimų gyvenvietės, istorinio kraštovaizdžio arealai ar jų fragmentai, kuriuose integruoti keli istorinio kraštovaizdžio komponentai (kelių tinklas, žemės paviršiaus reljefo formos, želdynai, vandens telkiniai, kiti statiniai, istorinės žemėvaldos ir žemėnaudos objektai).

7.3. Etnoarchitektūros   kompleksiškumas   pasireiškia   glaudžiu   pastatų   estetiniu   ir funkciniu sąryšiu tarpusavyje ir su kitais kraštovaizdžio komponentais. Atskirti vertingų objektų sankaupa  padidina  kiekvieno jų kultūrinę vertę.  Jei  etnoarchitektūros  objektas  nesudaro architektūrinės visumos su savo aplinka, jo kultūrinė vertė menkėja.

7.4. Kompleksinis etnoarchitektūros objektas vertinamas kaip hierarchinė architektūrinė sistema, kurioje kiekvienas elementas turi tam tikrą vietą erdvinėje ir funkcinėje struktūroje, yra priklausomas nuo sąveikos su kitais elementais ir atspindi visumos savybes.

8. Tradiciškumas ir unikalumas:

8.1. Tradiciškumas yra bendrų savybių, pasireiškiančių daugelyje etnokultūrinės zonos objektų, apraiška. Etnoarchitektūros tradiciškumo kriterijus yra taikomas objekto pavidalui: plano ir erdvės struktūrai, masteliui ir proporcijoms, architektūros formoms, konstrukcinei schemai, puošybai, taip pat objekto aplinkos plano ir erdvės struktūrai, funkcinei, medžiaginei sandarai ir statybos būdui (atlikimui).

8.2. Buvusius   praeityje   tradicinius   bruožus   gali   išreikšti   unikalūs   reliktiniai etnoarchitektūros objektai. Išskirtine kultūrine verte pasižymi teritorijos, kuriose išlikę istorinio kraštovaizdžio (ikivalakinio, valakinio ar vienkieminio) fragmentai, sudaromi ne tik statinių, bet ir kitų istorinio kraštovaizdžio komponentų: senojo kelių tinklo, vandens telkinių, istorinės žemėvaldos ir žemėnaudos objektų, istorinių želdynų.

9. Istorinis informatyvumas:

9.1.       Istorinis informatyvumas yra objekto istorinis, mokslinis, pažintinis išraiškingumas. Esant keliems panašaus autentiškumo laipsnio objektams, prioritetas įrašant į Registrą teikiamas istoriškai informatyvesniam iš jų. Dažnai tai būna senesnis (anksčiau sukurtas) objektas, jei jo forma, medžiaga, statybos būdas perteikia žinias, svarbias vietos ar regiono tradicijų pažinimui.

9.2. Kraštovaizdžio sistemos lygmenyje išskirtiniu istoriniu informatyvumu pasižymi, istorinį kontekstą atskleidžia ikivalakinio kraštovaizdžio reliktai ir kompleksiniai teritoriniai sisteminiai valakinio kraštovaizdžio dariniai,  apimantys dvarų sodybas, palivarkus, kaimų gyvenvietes, senąjį kelių tinklą, feodalinės žemėvaldos ir rėžinės žemėnaudos liekanas.

III. VERTINIMO TVARKA

10. Identifikavimas:

10.1. Identifikavimas   yra  vykdomas   teritoriniu  principu.   Identifikavus   teritorijoje esančius etnoarchitektūros objektus jie vertinami tipologiniu požiūriu.

10.2. Identifikavimo metu yra nustatoma ir fiksuojama objekto sudėtis ir apimtis (detali objekto dalių fiksacija vykdoma prieš pradedant jo tvarkymo darbus). Surenkama išsami siūlomo įrašyti  į Registrą objekto  dokumentinė  rašytinė  ir  ikonografinė  medžiaga,  atskleidžianti svarbiausius jo raidos etapus.  Surenkami  anksčiau vykdytų objekto tyrimų,  apmatavimų, projektavimo duomenys, nurodomi vykdytų darbų autoriai, datos, dokumentacijos saugojimo vieta.

10.3. Apibrėžiant objekto  sudėtį ir apimtį išskiriami jį sudarantys komponentai ir elementai, jų vertė ir vaidmuo objekto plano, tūrių, erdvės, konstrukcijų, puošybos sistemose.

11. Įvertinimas:

11.1. Objektas įvertinamas vietoje atliekant inventorizaciją. Įvertinimo metu nustatomi pagrindiniai kultūrinės vertės požymiai, visuomeninė reikšmė, fizinė būklė ir objekto teritorija.

11.2. Etnoarchitektūros  objekto  vertinimą atlieka nekilnojamųjų kultūros  vertybių apsaugos ekspertai, atestuoti Lietuvos Respublikos kultūros ministro nustatyta tvarka. Objekto kultūrinės vertės požymiai gali būti išreikšti sutartine balų sistema (a - maksimalus, c - minimalus vertinimas), tačiau nustatant objekto kultūrinę vertę objekto balai ne mechaniškai sumuojami, o pagal požymių prioritetiškumą sudaroma atskirus požymius išreiškianti balų seka.

11.3. Vertinama šia tvarka:

11.3.1. formos ir medžiagos autentiškumas: kai išlikusi statinio autentiška forma ir statybinių medžiagų autentiškumas yra virš 80%, tai vertinama a, tarp 40% ir 80% - b, mažiau nei 40% - c;

11.3.2. aplinkos autentiškumas: sodybos teritorijoje nėra naujadarų - a, naujadarai dera su autentiškais statiniais - b, naujadarai dominuoja sodyboje - c;

11.3.3. statybos būdo autentiškumas: visų statinių konstrukcijos ir apdaila yra tradicinės - a, tradicinės konstrukcijos ir apdaila išlikę tik pagrindiniuose pastatuose (troboje, klėtyje) - b, visų statinių fragmentiškai išlikusios tradicinės konstrukcijos ir apdaila - c;

11.3.4. naudojimo autentiškumas: sodyba pastoviai gyvenama - a, gyvenama sezoniškai arba prarasta buvusi ūkinė paskirtis - b, negyvenama - c;

11.3.5. kompleksiškumas, vieningumas: sodybos elementai sudaro tradicinės struktūros darnią erdvinę kompoziciją - a, buvusi darni erdvių struktūra iš dalies deformuota - b, nėra tradicinės struktūros požymių - c;

11.3.6 tradiciškumas ir unikalumas: pilnai išlaikęs plano ir erdvės struktūrą, mastelį ir proporcijas, architektūros formas, konstrukcinę schemą, puošybą, taip pat objekto aplinkos plano ir erdvės struktūrą, funkcinę, medžiaginę sandarą ir statybos būdą (atlikimą) - a, iš dalies išlaikęs - b, likę tik fragmentai - c;

11.3.7. istorinis   informatyvumas:   ryškūs   archaiški   erdvės   kompozicijos,   pastatų architektūros bruožai - a, fragmentiškai išlikę archaiški pastatų architektūros bruožai - b, nėra istorinės vertės ženklų - c;

11.3.8. fizinė būklė: geros būklės troba, klėtis ir virš 50% kitų sodybos ūkinių statinių - a, geros būklės troba ir/arba klėtis, blogos būklės virš 50% kitų sodybos ūkinių statinių- b, blogos būklės troba ir/arba klėtis bei virš 50% kitų sodybos statinių - c.

11.4. Šia tvarka išreiškus kiekvieno identifikuoto objekto vertę pagal poreikį sudaromos hierarchinės   etnoarchitektūros  paveldo   eilės   (nuo   vertingiausių  iki   mažiausiai   vertingų) atskiroms   teritorijoms:    apskritims,    savivaldybėms,    seniūnijoms,    arba   objektų   tipams: gyvenamiesiems namams, sodyboms, kaimų gyvenvietėms ir pan. Objekto kultūrinei vertei papildyti ir patikslinti yra nustatoma jo fizinė būklė.

11.5.      Surenkama gyventojų žodinė ir turima dokumentinė informacija, atskleidžianti objekto ir jo aplinkos formavimą ir pertvarkymus, jų aplinkybes, objekte naudotas medžiagas, jų kilmę, naudotas technologijas, buvusius objekto statytojus, savininkus ir naudotojus. Siekiama atskleisti, kurie su objektu susiję žmonės ir įvykiai vietos gyventojų yra laikomi svarbiais, reikšmingais.

11.6. Taikant kultūrinės vertės kriterijus įvertinamos objekto dalys, susiklosčiusios atskiruose raidos etapuose. Nustatoma, kurios dalys tarpusavyje dera ir kurios menkina objekto estetinę vertę. Pirmiausiai vertinamos objekto dalys, kurioms tenka didžiausia reikšmė. Įvertinus atskiras dalis objektas įvertinamas kaip architektūrinė visuma.

11.7. Estetinės darnos požiūriu įvertinamas objekto ryšys su gamta, įvertinama jo aplinka, pirmiausiai jo sklypo ribose, po to - visoje su objektu vizualiai susietoje erdvėje. Įvertinami atskiri aplinkos komponentai: statiniai, žemės paviršiaus formos, vandens telkiniai, žeidimai, išlikę istorinės žemėnaudos ir žemėvaldos objektai (rėžių liekanos, buvę riboženkliai ir pan.), teritorijos įranga. Aplinkos elementai įvertinami, kaip derantys su objektu arba kaip jo vertę menkinantys.

11.8. Objekto visuomeninė reikšmė nustatoma pagal jo svarbą vietos bendruomenei. Sudaroma galimybė vietos bendruomenei ar jai atstovaujančiai institucijai teikti siūlymus ir išreikšti  nuomonę  apie  kultūros  paveldo  apsaugos  specialistų  siūlomus  į Registrą ar  į savivaldybių vietinius nekilnojamųjų kultūros vertybių registrus įrašyti objektus.

12.Įregistravimas į Registrą:

12.1. Objektas į Registrą siūlomas įrašyti, jei jis atitinka autentiškumo, o taip pat bent vieną iš kitų kultūrinės vertės kriterijų: kompleksiškumo, tradiciškumo ir unikalumo arba istorinio informatyvumo. Į Registrą įtraukti objektai turi reprezentuoti Lietuvos etnoarchitektūrą dviem požiūriais: tipologiniu ir regioniniu. Kiekvienoje etnokultūros zonoje tikslinga siūlyti įrašyti į Registrą jai būdingus (tradicinius) objektus.

12.2. Atrenkant į Registrą įrašytinus panašios kultūrinės vertės objektus prioritetas teikiamas geresnės fizinės būklės objektams.

12.3. Išorinis veiksnys įrašyti etnoarchitektūros objektą į Registrą yra negrįžtamų pakitimų grėsmė. Šiuos pakitimus gali lemti aplinkos fizinis ir vizualinis užterštumas, objekto kultūrinės vertės neatitinkantis naudojimas ir tvarkymo darbai, nevykdoma priežiūra.

12.4. Etnoarchitektūros objektų įvertinimo medžiaga teikiama ekspertams. Ekspertams pritarus, Kultūros paveldo centras teikia siūlymą Kultūros vertybių apsaugos departamentui įrašyti   objektus   į   Registrą.   Prioritetas   teikiamas   kompleksiniams   objektams:   kaimo gyvenvietėms, sodyboms. Pavieniai statiniai į Registrą siūlomi įrašyti, jei jie pasižymi išskirtine kultūrine verte. Teritoriniai vertingų objektų kompleksai, kurių vertei išsaugoti reikalinga teritorinė apsauga, siūlomi skelbti saugomomis konservacinės apsaugos prioriteto teritorijomis. Etnokultūrinių draustinių statusas siūlomas saugoti vietovėms, kuriose yra etnoarchitektūros ar

kitais etnokultūriniais ypatumais išsiskiriančių gyvenviečių ar jų dalių, mitais, legendomis ir padavimais sureikšmintų objektų ar vietų sankaupa ir sakralinėms bei ritualinėms vietovėms. Vertingiems etnoarchitektūros objektų kompleksams saugoti gali būti steigiami ir urbanistiniai
arba architektūriniai draustiniai, jei šie objektai sudaro urbanistiniu požiūriu išsiskiriančias istorines miestų dalis, vietoves.

12.5. Objektai, kurių kultūrinė vertė ir visuomeninė reikšmė nepakankama įrašyti į Registrą, gali būti įrašomi į savivaldybių vietinius nekilnojamųjų kultūros vertybių registrus.

12.6. Visų į Registrą neįrašytų, bet identifikuotų, įvertintų ir ištirtų objektų duomenys siunčiami į Etnoarchitektūros duomenų bazę Kultūros paveldo centre, kuri tvarkoma pagal jos nuostatus. Etnoarchitektūros duomenų bazė yra prieinama visuomenei.

13. Dokumentacijos duomenų saugojimas:

13.1. Visų identifikuotų etnoarchitektūros paveldo objektų fiksacijos duomenys yra saugomi. Identifikuotų ir įvertintų, bet neįrašytų į Registrą ar savivaldybių vietinius nekilnojamųjų kultūros vertybių registrus objektų duomenys yra saugomi kompiuterinėje duomenų bazėje, sudarytoje remiantis nustatytais bazinių duomenų standartais. Etnoarchitektūros duomenų bazėje Kultūros paveldo centre suteikiamos nuorodos į fiksavimo ir tyrimų medžiagą, sukauptą kitose institucijose: archyvuose, mokslo ir mokymo įstaigose, muziejuose, savivaldybėse ir pan. Duomenys apie Registre ir kitus duomenų bazėje esančius etnoarchitektūros objektus nuolatos atnaujinami.

Spausdinimo versija