En    
 
 
Šnipiškių g. 3, LT-09309 Vilnius, tel. 8 5 273 42 56, faks. 8 5 272 40 58, el.paštas: centras@heritage.lt   

Archeologijos paveldo apsauga

Archeologijos ir mitologijos paveldo objektai Lietuvoje pasižymi didele įvairove: tai piliakalniai, senoviniai pylimai ir gynybiniai įtvirtinimai, senųjų miestų vietos, statinių griuvėsiai ir liekanos, alkos, alkakalniai ir kitos senovės religinio kulto vietos, aukurai, akmenys su dubenimis, pėdomis ir kitais ženklais, žemgrindos, kūlgrindos, keliai, pilkapiai, kapinynai ir kitos laidojimo vietos.

Dauguma archeologijos objektų priklauso valstybei, todėl jų tyrimo bei tvarkymo darbus žymia dalimi finansuoja Kultūros vertybių apsaugos departamentas. Pirmiausia tiriami bei tvarkomi tie archeologijos objektai, kurie gali būti sunaikinti. Kasmet Kultūros vertybių apsaugos departamentas finansuoja 6-8 archeologijos objektų tvarkymo darbus. Dalis archeologijos objektų yra tiriama vien dėl to, kad jiems gresia sunaikinimas įvairių statybos bei žemės darbų metu. Šiais atvejais tyrimo darbus finansuoja suinteresuotos įstaigos ir organizacijos.

Iš visų archeologijos objektų bene labiausiai nukenčia piliakalniai. Jie dėl savo formos yra daugiausiai pažeidžiami. Žymiai iškildami virš aplinkos paviršiauš, prisiglaudę prie ežerų, įsispraudę upių ir upelių vingiuose ir santakose, jie yra daugiau veikiami gamtinių faktorių, neišvengia ir žmonių veiklos įtakos.

Gamtinių faktorių pažeisti piliakalniai: 1. Lizdeikos piliakalnis Kernavėje 2. Bradeliškių piliakalnis Vilniaus r. 3. Daubarių piliakalnis Mažeikių r.

Šiuo metu Lietuvoje saugomi 754 piliakalniai. Praeityje atlikę gynybinį vaidmenį, šiandien piliakalniai turi mokslinę, pažintinę, rekreacinę vertę, praturtina Lietuvos kraštovaizdį. Kaip krašto istorijos liudininkai jie gausiai lankomi turistų, ant jų švenčiamos šventės. Kultūros vertybių apsaugos departamento Piliakalnių avarinės būklės likvidavimo programa vykdoma dviem kryptimis. Piliakalniai, kurių didesnioji dalis įrenginių buvo sunaikinta, išskyrus nedideles liekanas, archeologiškai ištiriami ir paliekami sunykimui. Kita dalis nykstančių piliakalnių, kurių iki mūsų dienų išlikę bent du trečdaliai, sutvirtinami stengiantis juos išsaugoti ateities kartoms. Vykdant kalnių išsaugojimo programą, 1991-2003 m. išsamesni gelbėjimo kasinėjimai buvo atliekami 24 piliakalniuose, 34 buvo likviduota avarinė būklė. 17 piliakalnių avarinės būklės ir sunykimo buvo išvengta, įrengiant apsaugos technines priemones. 19 tvarkytų piliakalnių buvo pritaikyti ir lankymui - juose įrengti laiptai, takeliai bei informaciniai stendai, sutvarkyti želdiniai. Iš viso darbai atlikti 70 piliakalnių. Įįgyvendinant programą buvo išgelbėti 48 piliakalniai, o 15 piliakalnių, archeologiškai ištyrus liekanas, palikti likimo valiai.

Tvarkymo darbai piliakalniuose: 1. Šeimyniškėlių piliakalnis Anykščių r. 2. Laužiškių piliakalnis Širvintų r. 3. Buišių piliakalnis Kretingos r.

Archeologijos objektų vertingiausia dalis slypi po žeme. Kraštovaizdyje (išskyrus piliakalnius, pilkapius) šie objektai beveik nepastebimi. Taip jau susiklostė, kad ne visus archeologijos objektus įmanoma išsaugoti - priežastys įvairios: kai kurios vertybės pateko į ūkininkų valdas, kitas ardo gamta, miškuose per jas nusidriekia kvartalinės linijos, ariamos priešgaisrinės juostos. Siekiant išsaugoti ardomas archeologijos vertybes ar jų dalis dažnai tenka jas ištirti ir kaupti informaciją dokumentuose. Tyrimai apsaugos tikslais, t. y. kasinėjimai, yra archeologinę vertybę ardantis būdas ir vykdomi tik tada, kai neįmanoma taikyti kitų apsaugos priemonių. Lietuvoje archeologijos tyrimai apsaugos tikslais vykdomi iš valstybinių bei privačių lėšų. Vykdant Kultūros vertybių apsaugos departamento Apsaugos tikslais tiriamų archeologinių vietų programą, daugiausiai tyrinėti apardyti pilkapynai, kapinynai, senovės gyvenvietės (tame tarpe stovyklavietės) ir piliakalnių kompleksai (t. y. piliakalniai su papiliais, papėdės gyvenvietėmis ir kt. priklausiniais). 1993-2001 m., skiriant lėšas apsaugos tyrimams, prioritetas buvo teikiamas kvartalinių linijų, požeminių komunikacijų, elektros linijų, geležinkelio priešgaisrinių juostų, karjerų, vandens telkinių žalojamoms archeologijos vertybėms, kaip greičiausiai nykstančioms ir skubiausiai reikalaujančioms apsaugos tyrimų. Per metus Departamentas finansuoja apie 40 archeologijos objektų (jų dalių) ištyrimo darbus. Pagal šią programą 1993-2001 m. objektai nebuvo išsamiai tiriami; tyrinėtos tik pažeistos objektų dalys.

Gyvosios archeologijos dienų šventė ant Kernavės piliakalnių (2002)

Archeologiniai tyrimai Punios piliakalnyje Alytaus r.

1996 metais Kultūros vertybių apsaugos departamente buvo pradėta darbų rėmimo programa. Jos pagrindinės nuostatos: fotografuoti jau žinomus archeologijos ir kitus kultūros paminklus bei ieškoti naujų; po to nuotraukas dešifruoti ir pagal jas daryti žemėlapius-planus. 1996 m., 1999-2002 m. buvo fotografuojami piliakalniai, galimos senovės gyvenviečių ir laidojimų vietos, miesteliai, bažnyčios, dvarai, kiti istorinio-kultūrinio kraštovaizdžio objektai. Šiuo metu Departamento aerofotografijos archyve yra sukaupta per 1000 vnt. negatyvų. 2002 m. parengta „Aerofotografijos metodo pritaikymo kultūros vertybių apskaitos ir apsaugos tikslams bei istorinio kultūrinio kraštovaizdžio raidos tyrimams mokslinė studija", o 2003 m. pradėta kurti „Lietuvos kultūros paveldo aerofotonuotraukų kompiuterinė duomenų bazė". Aerofotografijos metodo pritaikymą Kultūros paveldo apsaugoje remia LR Krašto apsaugos ministerija.Kultūros vertybių apsaugos departamentas pastaruoju metu nemažai dėmesio bei lėšų skiria povandeninei archeologijai. Povandeninė archeologija Lietuvoje yra perspektyvi: skaidresni ežerai, kaip ir Baltijos jūros pakrantė, beveik netyrinėti. Istoriniuose šaltiniuose randama žinių apie viduramžių tiltus ir neaiškios paskirties polius ežerų dugnuose. Atsitiktinai daug randama paskendusių luotų ir laivų liekanų. Lietuvoje žinomas laidojimo į vandenį XIII-XIV a. paprotys.

Piliakalniai yra neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio dalis.

Bubių piliakalnis Šiaulių r.

Įpilties piliakalnis Žagarės r.

Rekčių piliakalnis Šiaulių r.

Vieškūnų piliakalnis Kauno m.

Kernavės piliakalnių kompleksas Širvintų r.

Lietuvoje pirmieji povandeniniai archeologijos tyrimai atlikti tarybiniais metais. Nuo 1995 m. Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centro (vad. V. Žulkus) ir Lenkijos Torūnės universiteto (vad. A. Kola) bendra ekspedicija kiekvienais metais nuodugniai tyrinėja Platelių ežere (Plungės r.) dar 1987 m. surasto tilto liekanas. Nustatyta, kad tiltas statytas ir naudotas XV-XVI amžiais. Viduramžių tiltus bendros Lietuvos ir Lenkijos povandenininkų ekspedicijos aptiko Galvės ežere (Trakų mieste), Asvejos (Dubingių) ežere (Molėtų r.), Zaraso ežere. Lietuvių specialistams, vadovaujamiems Kultūros paveldo centro archeologo Z. Baubonio, talkino Lenkijos Respublikos Torūnės universiteto mokslininkai. 2000 m. Luokeso ežere (Molėtų r.) surasta ir tyrinėta I tūkst. pr. Kr. polinė gyvenvietė. 

Aerofotografijos pavyzdžiai:

Vienuolyno ir bažnyčios kompleksas Liškiavoje, Varėnos r. (XVIII a.)

Senosios kapinės ir koplyčia Plungės miestelyje (XIX a.)

Kauno tvirtovės IX fortas (XXa.pr.)

Kauno pilies liekanos (XIII-XIVa.)

1999-2000 m. Klaipėdos universiteto archeologų povandenininkų grupė tyrinėjo XVII-XVIII a. Šventosios miesto uosto ir Baltijos jūroje nuskendusio laivo liekanas. Baltijos jūroje po sąnašų sluoksniu yra atsidūrę dideli žemės plotai, kur akmens ir bronzos amžiais gyveno žmonės. 2002 m. vasarą apie 3 km nuo kranto 27 m gylyje kartu su Karališkojo Stokholmo Technologijos instituto ekspediciniu laivu „Altair" buvo aptiktos reliktinio miško liekanos. Nuo 1996 m. kasmet vyksta 2-4 povandeninės ekspedicijos. Pastaraisiais metais užsimezgė glaudūs ryšiai su Vokietijos ir Lenkijos archeologais povande-nininkais, kurie moko Lietuvos archeologus povandeninių tyrimų metodų.

Povandeniniai archeologiniai tyrinėjimai:

Baltijos jūroje (2000)

Luokeso ežere surastos ir tyrinėtos polinės gyvenvietes fragmentai po vandeniu

Luokeso ežere Molėtų r. (2003)

Spausdinimo versija