En    
 
 
Šnipiškių g. 3, LT-09309 Vilnius, tel. 8 5 273 42 56, faks. 8 5 272 40 58, el.paštas: centras@heritage.lt   

Dainų šventės tradicija

Dainų ir šokių šventės tradicijos ištakos – XIX a. vidurio Vakarų Europoje. Čia nuo savaiminių liaudies švenčių su karnavalais, vaidinimais ir poetų turnyrais ilgainiui buvo pereita prie organizuoto pasirengimo šventėms. Švenčių pagrindu ilgainiui tapo jungtinis choras, kuriam pritarė pučiamųjų orkestras. Pirmosios Europos dainų šventės buvo surengtos Šveicarijoje (1843 m.) ir Vokietijoje (1845 m.). 
 
Palyginti su Latvija ir Estija, Lietuvoje dainų ir šokių šventės tradicija atsirado vėliau. Tai įvyko dėl ypač žiaurių represijų, kurių carinės Rusijos valdžia ėmėsi prieš Lietuvą po to, kai numalšino Lietuvoje ir Lenkijoje 1863 m. įvykusį sukilimą, siekusį išvaduoti šias tautas iš carinės Rusijos priespaudos. Numalšinus sukilimą, Lietuvoje buvo uždrausta nacionalinė spauda lotynų rašmenimis, uždarytos visos katalikų parapijų mokyklos, kultūrinės draugijos, Vilniaus universitetas, o sukilime dalyvavęs tautos elitas ištremtas į Sibirą ir išžudytas.
 
Pirmą kartą lietuviai iš visos šalies į Dainų dieną susirinko 1924 m. rugpjūčio mėn. 23-25 d., t.y. praėjus 6 metams nuo Lietuvos valstybės pirmojo atkūrimo. Pirmoji Dainų diena įvyko Kaune (Vilnius ir jo kraštas tuo metu buvo okupuotas Lenkijos). Jos iniciatorius buvo muzikas Juozas Žilevičius. Jis, ištyręs ir aprašęs estų bei latvių dainos ir šokio šventimo tradiciją, ėmė organizuoti specialius kursus Lietuvos muzikos mokytojams, registravo chorus ir jų atliekamą repertuarą. Pirmojoje Dainų dienoje dalyvavo 77 chorai, iš viso apie 3000 dainininkų. Atliktos 34 dainos, iš jų 21 harmonizuota liaudies daina ir 13 originalių. Chorams akompanavo jungtinis dūdų orkestras. Jau pirmoji Dainų diena buvo apgaubta įvairiais ceremonialais, o šventės emblema simbolizavo šešerius Nepriklausomybės metus. Pirmąja šokių švente laikoma 1937 m. birželio mėnesį Kaune „Jaunosios Lietuvos” organizacijos surengta šventė, kurioje 448 šokėjai, atrinkti iš įvairių Lietuvos vietovių, pagal bendrą aikštės brėžinį pašoko keletą tautinių šokių.
 
Laikui bėgant Lietuvos dainų ir šokių šventės labai išsiplėtojo: nuo vienos dienos renginio, kuriame dainavo tik chorai, iki šešių dienų šventimo, per kurias yra surengiama daugiau kaip dešimt įvairių koncertų ir kitų renginių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 metais, Dainų ir šokių šventimo renginiai organizuojami kas ketveri metai liepos mėnesio pradžioje. Į Dainų šventės struktūrą įtraukiamas ir Valstybės dienos paminėjimas liepos 6-ąją dieną.
 
Dainų šventės renginiai ir visos prieš juos vykstančios mažesnio mastelio regioninės šventės, konkursai, peržiūros buvo ir tebėra svarbiausi renginiai, kuriuose vilkima tautiniu kostiumu. Specialiai pasisiūtais tautiniais kostiumais pirmosios apsivilko choristės 1900 metais vienoje iš pirmųjų, dar ne visą šalį, o tik nedidelį regioną subūrusioje Dainų šventėje (Vydūno vadovaujamos Tilžės lietuvių giedotojų draugijos choristės). Tautiniais kostiumais vilkėjo ir pirmosios nacionalinės Dainų dienos choristės 1924 metais. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai pradėjo gana sparčiai plėtotis tautiniai šokiai ir šokių šventės, pirmą kartą iškilo būtinybė siūdintis ne tik moteriškus, bet ir vyriškus tautinius kostiumus.
 
Nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija – tai šimtą metų besitęsiantis procesas, išaugęs iki reikšmingiausio, didžiausio Lietuvos kultūros reiškinio, kuris ugdo visuomenės kūrybines galias, telkia ją meninei veiklai ir periodiškai suburia į didžiulius šventinius renginius. Nacionalinė dainų ir šokių šventė yra kultūros reiškinys, ypač vertingas istoriniu, kultūriniu, estetiniu, socialiniu ir unikalumo požiūriais.
 
Istoriniu požiūriu nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija vertinga tuo, kad, užgimusi kartu su mažųjų Europos tautų nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiu XIX a. antrojoje pusėje, egzistuoja jau beveik šimtą metų, prisitaikydama prie įvairių istorinių – politinių aplinkybių, laisvės ir okupacijų sąlygomis. Ji atspindi Baltijos šalių istorinį likimą, istorinės raidos lūžius ir pertvarkas, kadangi visada, nuo pat atsiradimo, buvo glaudžiai ideologiškai susijusi su išsivadavimo ir tautinės vienybės siekiais. Nacionalinėje dainų ir šokių šventės tradicijoje visada slypėjo stiprus, bet subtilios kultūrinės formos ideologinis užtaisas. Nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje laikotarpiu ši tradicija buvo viena iš svarbiausių tautų budinimo priemonių; XX a. pirmojoje pusėje, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija buvo visuotinė tautų vienijimosi, tautinio bendrumo ir pilietiškumo jausmo stiprintoja. Sovietinės okupacijos laikotarpiu, ji buvo tarsi slaptas ginklas nacionaliniam identitetui palaikyti ir nepriklausomybės siekiams ginti. Tai, kad trijų Baltijos šalių nepriklausomybės kūrimas 1990 metais įvyko kaip „dainuojančios revoliucijos”, yra nemažas dainų ir šokių šventės tradicijos suformuotos pasaulėjautos nuopelnas.
 
Laisvę atgavusios nepriklausomos valstybės sąlygomis dainų ir šokių šventė tampa natūralia kultūrine sklaida, kuria kaskart sutvirtinamas piliečių patriotinio bendrumo jausmas. Kultūriniu požiūriu nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija yra vertinga ir kaip kultūros istoriją atspindintis reiškinys, ir kaip aktyvi tebesiplėtojančios kultūros dalis.
 
Šios tradicijos ištakos glūdi vietinių bendruomenių senoviškoje kolektyvinėje gyvensenoje ir papročiuose. Visų pirma turimas omeny liaudies dainų kolektyvinis dainavimas dirbant ypač svarbius darbus – per šienapjūtę, rugiapjūtę, linų rovimą, per talkas ar minint svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius (vestuves, krikštynas), vakarėliuose, šventadieniais ir pan. Bendruomeninio dainavimo tradiciją papildo liaudies šokiai bei ansamblinis muzikavimas.
 
Kultūriniu požiūriu nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija tapo pagrindiniu tiltu, padėjusiu archajiškos, agrarinės gyvensenos nulemtoms kultūros raiškos formoms pereiti į modernesnes, besiorientuojančias į Vakarų Europoje išsivysčiusias formas (muzikoje – besiremiančios klasikine harmonija, šokyje – romantiškuoju baletu), kuriose jau daug didesnį vaidmenį pradėjo vaidinti individualus kūrėjas. Šios tradicijos dėka archajiškieji liaudies kultūros klodai buvo panaudojami nacionalinei profesinei kultūrai kurti ir sudaromos sąlygos liaudžiai tame kūrime dalyvauti. Įsitvirtinus nacionalinei dainų ir šokių šventės tradicijai, atsirado galingas akstinas kurtis ir funkcionuoti chorams, harmonizuoti liaudies dainas, tyrinėti liaudies šokio tradicijas ir atgaivinti liaudies šokius, pritaikytus scenai ir didelėms aikštėms, pagaliau atsirado akstinas modifikuoti tautinius muzikos instrumentus, burti didesnius, pajėgesnius liaudies muzikos ansamblius, kurtis apskritai naujiems sceninio meno žanrams, kaip kad minėtieji liaudies dainų ir šokių ansambliai. Šios tradicijos pagrindu nacionalinė Lietuvos kultūra praturtėjo naujomis mėgėjiškos ir profesinės kultūros formomis.
 
Ši tradicija yra ir vienas iš pagrindinių visuotinių būdų vaikų ir jaunimo kultūriniam ugdymui. Nacionalinę dainų ir šokių šventės tradiciją apibūdinant estetiniu požiūriu, reikėtų išskirti du šios tradicijos reiškimosi aspektus: 1) menine vertybe laikant pavienį kūrinį kaip tokį; 2) menine vertybe laikant kiekvieną kartą konkrečiai vykstantį koncertą, didžiulių jungtinių kolektyvų atlikimo meistriškumą, koncertų režisūros, scenografijos kokybę, ypatumus ir pan.
 
Socialiniu požiūriu dainų ir šokių šventės tradicija yra labai vertingas visuomenę kolektyvinio bendrumo pagrindu telkiantis, tautinį identitetą stiprinantis ir pasauliui atvirą, harmoningą ir humanistinę pasaulėjautą formuojantis veiksnys. Dainų šventės dalyviai apima Lietuvoje egzistuojančius socialinius sluoksnius, vyrus ir moteris, vaikus, jaunimą, suaugusiuosius ir vyresniojo amžiaus žmones, lietuvius iš viso pasaulio ir šalies teritorijoje gyvenančias tautines mažumas.
 
Dainų ir šokių šventės tradicijos pagrindu į bendrą vienetą jungiamos ne tik pavienės tautos, bet ir tautų bendrijos, šiuo konkrečiu atveju – nepriklausomybę po sovietinės okupacijos atkūręs Baltijos šalių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – regionas. Unikalumo požiūriu nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija trijose Baltijos šalyse – Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje – savo kultūrine forma neturi atitikmens ir yra itin vertingas kultūrinis ir visuomeninis reiškinys pasaulinės kultūros kontekste. Be tradicinių dainų ir šokių švenčių, Estija, Latvija ir Lietuva rengia bendras studentų dainų ir šokių šventes „Gaudeamus” ir tarptautinį folkloro festivalį „Baltica”, tačiau šie renginiai yra palyginti neseni, kur kas mažesnio masto, apriboti arba amžiaus, arba kultūros išraiškos formos ir jokiu būdu neprilygsta nacionalinei Dainų šventei.
 
Lietuvos dainų švenčių tradicijos saugomos 2000 m. spalio 30 d. priimtu LR Vyriausybės nutarimu bei 2007 m. lapkričio 20 d. priimtu LR Dainų švenčių įstatymu. Teisiniuose dokumentuose pabrėžiama, kaip svarbu išsaugoti šį unikalų reiškinį, kuris daro didžiulę įtaką mūsų kultūros gyvybingumui, regionų kultūros sklaidai, visos tautos konsolidavimui. LR Dainų švenčių įstatymas užtikrina dainų švenčių tradicijos valstybinę apsaugą, periodiškumą, tęstinumą ir plėtrą, reglamentuoja rengimosi ir vadovavimo dainų šventėms tvarką, valstybės ir savivaldybių institucijų atsakomybę bei kompetenciją, nustato finansavimo principus.
 
Parengta pagal Dalios Rastenienės medžiagą.

 
Dainų šventės akimirkas galite pamatyti šiuo adresu: http://www.dainusvente.lt/.

Spausdinimo versija